žydų gelbėtojai
Rachelės Rozencveig-Levin prisiminimai
Brangus tėve! Leiskite Jus taip vadinti, nes ar ne Jūs pasielgėte kaip tėvas? Kai aš tokia nelaiminga po daugelio išgyvenimų atėjau pas Jus, argi manęs nepriglaudėte? Iš manęs nieko nereikalavote ir neklausinėjote. Jums viskas buvo savaime suprantama. Jūs man tik pasakėte, kad likčiau pas Jus, nusiraminčiau ir kurį laiką pabūčiau...
Iš laiško Broniui Paukščiui
K. Juknevičius. „Lietuvių Saleziečių istorija“. Kaunas, 2000
Kauno getą likvidavus, likutį išvežus į Vokietijos koncentracijos stovyklas, aš pabėgau ir pradėjau ieškoti prieglobsčio. Vienas mano pažįstamas davė man adresą šeimos, kuri galėtų man padėti. Kadangi toje šeimoje nagalėjau pasilikti, kilo mintis nueiti pas kun. Paukštį. Atėjau į Rotušės aikštę. Buvo labai pavojinga. Šiaip taip pasiekiau Švenč. Trejybės klebonijos raštinę ir pro durų stiklą pamačiau jį. Pajutau, kad esu išgelbėta. Kun. Bronius mane sutiko, paguodė ir tarė: „Dėkok Dievui, kad jau esi čia“. Abu užlipome į bažnyčios bokštą, iš ten ten pamatėme liepsnose skendintį getą... 1945 metais susitikus su kun. Paukščiu pasiūliau vykti į Palestiną. Jis džiaugėsi, bet nesutiko... Visą gyvenimą jį atsiminsiu su meile ir nuostaba. Tikiu, kad ir tamsiausiose gyvenimo valandose yra gėrio viltis.
Ištrauka iš kalbos, pasakytos per kun. B. Paukščio minėjimą.
Tel-Avivas, 1982 balandžio 5 d.
K. Juknevičius. „Lietuvių Saleziečių istorija“. Kaunas, 2000
Brangus tėve! Leiskite Jus taip vadinti, nes ar ne Jūs pasielgėte kaip tėvas? Kai aš tokia nelaiminga po daugelio išgyvenimų atėjau pas Jus, argi manęs nepriglaudėte? Iš manęs nieko nereikalavote ir neklausinėjote. Jums viskas buvo savaime suprantama. Jūs man tik pasakėte, kad likčiau pas Jus, nusiraminčiau ir kurį laiką pabūčiau...
Iš laiško Broniui Paukščiui
K. Juknevičius. „Lietuvių Saleziečių istorija“. Kaunas, 2000
Kauno getą likvidavus, likutį išvežus į Vokietijos koncentracijos stovyklas, aš pabėgau ir pradėjau ieškoti prieglobsčio. Vienas mano pažįstamas davė man adresą šeimos, kuri galėtų man padėti. Kadangi toje šeimoje nagalėjau pasilikti, kilo mintis nueiti pas kun. Paukštį. Atėjau į Rotušės aikštę. Buvo labai pavojinga. Šiaip taip pasiekiau Švenč. Trejybės klebonijos raštinę ir pro durų stiklą pamačiau jį. Pajutau, kad esu išgelbėta. Kun. Bronius mane sutiko, paguodė ir tarė: „Dėkok Dievui, kad jau esi čia“. Abu užlipome į bažnyčios bokštą, iš ten ten pamatėme liepsnose skendintį getą... 1945 metais susitikus su kun. Paukščiu pasiūliau vykti į Palestiną. Jis džiaugėsi, bet nesutiko... Visą gyvenimą jį atsiminsiu su meile ir nuostaba. Tikiu, kad ir tamsiausiose gyvenimo valandose yra gėrio viltis.
Ištrauka iš kalbos, pasakytos per kun. B. Paukščio minėjimą.
Tel-Avivas, 1982 balandžio 5 d.
K. Juknevičius. „Lietuvių Saleziečių istorija“. Kaunas, 2000