žydų gelbėtojai
Lukša Kazys
INGĖS LUKŠAITĖS ATSIMINIMAI APIE TĖVUS MEILĘ IR KAZIMIERĄ LUKŠUS II PASAULINIO KARO METAIS
Save ir aplinką pradėjau atsiminti nuo gyvenimo Apsuonos (Paapsuonio) kaime, senelio Stasio Matjošaičio ūkyje. Šeimoje buvau pirmagimė, gimusi 1940.02.02. prieš pat Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Pirmuosius trejus metus gyvenau su tėvais Vilniuje, iš to gyvenimo laikotarpio neatsimenu jokių vaizdų. Pirmieji vaizdai ir pojūčių atsiminimai iškyla iš vienkiemio Apsuonos kaime. Kaimo troba, mes dviese su broliuku Rimčiu keliaujame pas kaimynus į svečius, menkai juos pažįstame ir labai bijome žąsino; troboje mama kūrena duonkepę, labai jaudinasi, ar pakankamai bus įkūrusi, kad iškeptų duona; stiprus duonos raugo kvapas kambaryje ir Mama energingai minkanti ruginės duonos tešlą; po to ji daro kepalus, šauna juos į duonkepę, vėliau pasklinda nuostabus šviežiai iškeptos duonos kvapas ir mes su Rimčiu gauname neprilygstamo skanumo mažus kepalėlius - pagrandukus. O kitame kambaryje yra "babuška", žila, apkūni moteris, kuri dažnai mums sulopo drabužius, susiuva suplėšytas kojines, visą laiką būna kambaryje ir su ja galima visados pasikalbėti, papasakoti, kas mums nutiko. Žodis "babuška" - tikriausiai pirmas rusiškas žodis, kurį išmokau. Atsimenu Tėvelį, tada dar juodbruvą, ne žilą, glostantį arklius, ir jų pasisveikinimo gugenimą, skirtą tėvui, atsimenu ateinantį jį vakare iš tvarto, kvepiantį arkliais arba šutintomis bulvėmis. Pavargusį. Ryškiausias prisiminimas - tėvas, nešantis ant pečių kalėdinę eglutę iš miško. Man atrodė, kad mes labai ilgai gyvenome toje kaimo troboje, ir kad "babuška" ilgai su mumis gyveno. Ir staigų to gyvenimo nutrūkimą, kai atėję Raudonosios armijos kareiviai liepė išsikraustyti iš slėptuvės, tėvelio iškastos Apsuonos upelio šlaite, per dvi valandas. Akyse stovi vaizdas: baltas kaip drobė tėvelio veidas, upelyje įklimpę arkliai, Apsuonos kaimo gyventojų vežimų vilkstinė, mes paskutiniai, vežime sėdime visi penki: tėvelis, mama, "babuška" ir mes du vaikai (jauniausioji Giedrytė dar nebuvo gimusi), išbraidyti javai, artilerijos pabūklai ir kareiviai rugiuose, prie mūsų vežimo pririšta karvė; traukiame iš kaimo į artilerijos neapšaudomą zoną, į daržinę su šienu, kurioje turėjo sutilpti visa vilkstinė.
Jau daug vėliau, užaugusi sužinojau iš Tėvų, kad "babuška" buvo pabėgėlė iš Kauno geto Gita Portnovienė, kuri atkeliavo ar buvo atvežta iš Kauno, tarpininkaujant Birutei Fedaravičienei. Sužinojau, kad prieš "babušką" Apsuonoje toje pačioje troboje dar kurį laiką gyveno vyras - Mironas Ginkas. Jo vaizdo atmintyje neišliko, matyt, su juo mes vaikai, mažai susidurdavome, be to man dar tebuvo treji metai. Matyt, jis daugiausia buvo kartu su tėvu ūkyje, ne troboje. Apie jį sužinojau iš jo paties dar nespausdintų atsiminimų mašinraščio, kuris buvo patekęs į tėvelio rankas, kai jis dar buvo gyvas. Kaip rašė pats M. Ginkas, jį atsiuntė į mūsų trobą Halina Mošinskienė.
Kai susidėliojau datas, kada tie visi įvykiai vyko, supratau, kad iš tiesų viskas vyko, palyginus, trumpai. Tėvelis iki 1943 m. kovo 17 d. dirbo Vilniaus universitete, iš Vilniaus jam teko bėgti po to, kai 1943 m. kovo antrojoje pusėje naciai suėmė grupę Lietuvos inteligentų - įkaitų: Balį Sruogą, J. Jurgutį ir kt. Mama pasitraukė iš Vandos Sruogienės Daugirdaitės vadovaujamos mergaičių gimnazijos Vilniuje mokytojos pareigų. Šeima liko be pragyvenimo šaltinių ir su iškilusiu pavojumi tėvui. Visoje didelėje šeimoje dirbanti buvo tik senelė - dantų gydytoja, jos pajamų visiems išlaikyti negalėjo užtekti. Seneliai - S. Matjošaitis ir Julija Biliūnienė- Matjošaitienė - kartu su tėvais sutarė, kad išeitis būtų mūsų šeimai išsikraustyti į senelio ūkį Apsuonoje. Tad 1943 m. pavasarį jie persikėlė gyventi į Apsuoną. Nė vienas iš tėvų nebuvo susidūrę su žemės ūkiu ar ūkininkavimu: mama gimė, užaugo ir dirbo miestuose, tėvelis aštuonerių metų iškeliavo į gyvenimą iš Leipalingio miestelio. Tėvai Apsuonoje mokėsi auginti daržus, bulves, javus, gyvulius, mama mokėsi melžti karves, kepti duoną. Visa tai reikėjo išmokti labai greitai, nes 1943-1944 m. tai buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Ir nepaisant nepatirties, troba kvepėjo skania duona, šviežiu pienu, troškintomis bulvėmis, užteko prasimaitinti visiems, kas gyveno troboje.
Slėpti ūkyje žmones buvo keblu. Pirmiausia, visa mūsų šeima tame kaime buvo svetimi, tik ką atsikraustę. Senelis, ypač jo ūkiui anksčiau vadovavęs brolis, buvo pažįstami, tačiau mūsų šeima buvo naujokai, miestiečiai, kaimo žmonių smalsumas natūraliai sekė tėvus, o visai izoliuotis nebuvo galima. Visa tai kėlė pavojų slepiamiems žmonėms. Gal todėl ūkyje visą karą negalėjo gyventi M. Ginkas. Gina Portnovienė gyveno pas mus, kaip dabar skaičiuoju, nuo 1943 m. Kalėdų ar Naujųjų metų iki 1944 m. liepos mėnesio, kai buvome kariuomenės išvaryti iš ūkio. Į ūkį grįžome trumpam, "babuška" su mumis negrįžo, matyt, iškeliavo ieškoti, kas liko gyvas iš jos šeimos.
Perimti slėpti pabėgėlius iš Kauno geto buvo galima tik iš labai patikimų žmonių. Tėvai nėra pasakoję man, iš kieno rankų buvo perimti slapstymui asmenys. Juos sužinojau iš Žydų kultūros ir informacijos centro surinktų duomenų. M. Ginkas atsiminimuose Per spygliuotą vielą, rašė, kad jam eiti į Apsuoną pasiūliusi Halina Mošinskienė. Halina Didžiulytė Mošinskienė buvo artima mamos studijų draugė Vytauto Didžiojo universitete Kaune, jos abi visiškai viena kita pasitikėjo ir laikė būtinybe padėti į mirtiną pavojų patekusiems žmonėms. Gitą Portnovienę į senelio kaimo trobą pas mus pasiuntė Birutė Verkelytė Fedaravičienė (1915-2017), kuri buvo senelio mokinė Vilniaus Vytauto gimnazijoje, mokėsi su mama toje pat gimnazijoje keliomis klasėmis žemiau. Buvo vilnietė, kaip ir mano tėvai, žinojo, kas tai yra okupacinės lenkų valdžios persekiojimas. 1939 m. vasaros iki 1940 m. birželio mėnesio dirbo Lietuvos konsulate Vilniuje, kur parūpindavo dokumentus iš nacių okupuotos Lenkijos bėgantiems lenkams ir žydams. Persikėlusi į Kauną, gyveno senelių kaimynystėje K. Donelaičio gatvėje, kitoje gatvės pusėje. Jie visi visiškai pasitikėjo vieni kitais ir buvo tokių pačių moralinių nuostatų: teisybės pasaulyje reikia ieškoti pradedant nuo savęs.
Abu tėvai buvo drąsūs žmonės, visą gyvenimą jie gyveno ir mus augino taip, kad suprastume, jog už sąžiningumą ir žmoniškumą galima ir reikia mokėti aukščiausią kainą, kad ne žodžiai, o žmogaus elgesys yra jo gyvenimo vertės liudijimas ir kad reikia gyventi prasmingai. Mama mums įdiegė supratimą, kad tautiškumo siekis turi būti jungiamas su žmoniškumu, ką parodė II pasaulinio karo pamokos.
Ingė Lukšaitė
Vilnius, 2023. 02 19.
Save ir aplinką pradėjau atsiminti nuo gyvenimo Apsuonos (Paapsuonio) kaime, senelio Stasio Matjošaičio ūkyje. Šeimoje buvau pirmagimė, gimusi 1940.02.02. prieš pat Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Pirmuosius trejus metus gyvenau su tėvais Vilniuje, iš to gyvenimo laikotarpio neatsimenu jokių vaizdų. Pirmieji vaizdai ir pojūčių atsiminimai iškyla iš vienkiemio Apsuonos kaime. Kaimo troba, mes dviese su broliuku Rimčiu keliaujame pas kaimynus į svečius, menkai juos pažįstame ir labai bijome žąsino; troboje mama kūrena duonkepę, labai jaudinasi, ar pakankamai bus įkūrusi, kad iškeptų duona; stiprus duonos raugo kvapas kambaryje ir Mama energingai minkanti ruginės duonos tešlą; po to ji daro kepalus, šauna juos į duonkepę, vėliau pasklinda nuostabus šviežiai iškeptos duonos kvapas ir mes su Rimčiu gauname neprilygstamo skanumo mažus kepalėlius - pagrandukus. O kitame kambaryje yra "babuška", žila, apkūni moteris, kuri dažnai mums sulopo drabužius, susiuva suplėšytas kojines, visą laiką būna kambaryje ir su ja galima visados pasikalbėti, papasakoti, kas mums nutiko. Žodis "babuška" - tikriausiai pirmas rusiškas žodis, kurį išmokau. Atsimenu Tėvelį, tada dar juodbruvą, ne žilą, glostantį arklius, ir jų pasisveikinimo gugenimą, skirtą tėvui, atsimenu ateinantį jį vakare iš tvarto, kvepiantį arkliais arba šutintomis bulvėmis. Pavargusį. Ryškiausias prisiminimas - tėvas, nešantis ant pečių kalėdinę eglutę iš miško. Man atrodė, kad mes labai ilgai gyvenome toje kaimo troboje, ir kad "babuška" ilgai su mumis gyveno. Ir staigų to gyvenimo nutrūkimą, kai atėję Raudonosios armijos kareiviai liepė išsikraustyti iš slėptuvės, tėvelio iškastos Apsuonos upelio šlaite, per dvi valandas. Akyse stovi vaizdas: baltas kaip drobė tėvelio veidas, upelyje įklimpę arkliai, Apsuonos kaimo gyventojų vežimų vilkstinė, mes paskutiniai, vežime sėdime visi penki: tėvelis, mama, "babuška" ir mes du vaikai (jauniausioji Giedrytė dar nebuvo gimusi), išbraidyti javai, artilerijos pabūklai ir kareiviai rugiuose, prie mūsų vežimo pririšta karvė; traukiame iš kaimo į artilerijos neapšaudomą zoną, į daržinę su šienu, kurioje turėjo sutilpti visa vilkstinė.
Jau daug vėliau, užaugusi sužinojau iš Tėvų, kad "babuška" buvo pabėgėlė iš Kauno geto Gita Portnovienė, kuri atkeliavo ar buvo atvežta iš Kauno, tarpininkaujant Birutei Fedaravičienei. Sužinojau, kad prieš "babušką" Apsuonoje toje pačioje troboje dar kurį laiką gyveno vyras - Mironas Ginkas. Jo vaizdo atmintyje neišliko, matyt, su juo mes vaikai, mažai susidurdavome, be to man dar tebuvo treji metai. Matyt, jis daugiausia buvo kartu su tėvu ūkyje, ne troboje. Apie jį sužinojau iš jo paties dar nespausdintų atsiminimų mašinraščio, kuris buvo patekęs į tėvelio rankas, kai jis dar buvo gyvas. Kaip rašė pats M. Ginkas, jį atsiuntė į mūsų trobą Halina Mošinskienė.
Kai susidėliojau datas, kada tie visi įvykiai vyko, supratau, kad iš tiesų viskas vyko, palyginus, trumpai. Tėvelis iki 1943 m. kovo 17 d. dirbo Vilniaus universitete, iš Vilniaus jam teko bėgti po to, kai 1943 m. kovo antrojoje pusėje naciai suėmė grupę Lietuvos inteligentų - įkaitų: Balį Sruogą, J. Jurgutį ir kt. Mama pasitraukė iš Vandos Sruogienės Daugirdaitės vadovaujamos mergaičių gimnazijos Vilniuje mokytojos pareigų. Šeima liko be pragyvenimo šaltinių ir su iškilusiu pavojumi tėvui. Visoje didelėje šeimoje dirbanti buvo tik senelė - dantų gydytoja, jos pajamų visiems išlaikyti negalėjo užtekti. Seneliai - S. Matjošaitis ir Julija Biliūnienė- Matjošaitienė - kartu su tėvais sutarė, kad išeitis būtų mūsų šeimai išsikraustyti į senelio ūkį Apsuonoje. Tad 1943 m. pavasarį jie persikėlė gyventi į Apsuoną. Nė vienas iš tėvų nebuvo susidūrę su žemės ūkiu ar ūkininkavimu: mama gimė, užaugo ir dirbo miestuose, tėvelis aštuonerių metų iškeliavo į gyvenimą iš Leipalingio miestelio. Tėvai Apsuonoje mokėsi auginti daržus, bulves, javus, gyvulius, mama mokėsi melžti karves, kepti duoną. Visa tai reikėjo išmokti labai greitai, nes 1943-1944 m. tai buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Ir nepaisant nepatirties, troba kvepėjo skania duona, šviežiu pienu, troškintomis bulvėmis, užteko prasimaitinti visiems, kas gyveno troboje.
Slėpti ūkyje žmones buvo keblu. Pirmiausia, visa mūsų šeima tame kaime buvo svetimi, tik ką atsikraustę. Senelis, ypač jo ūkiui anksčiau vadovavęs brolis, buvo pažįstami, tačiau mūsų šeima buvo naujokai, miestiečiai, kaimo žmonių smalsumas natūraliai sekė tėvus, o visai izoliuotis nebuvo galima. Visa tai kėlė pavojų slepiamiems žmonėms. Gal todėl ūkyje visą karą negalėjo gyventi M. Ginkas. Gina Portnovienė gyveno pas mus, kaip dabar skaičiuoju, nuo 1943 m. Kalėdų ar Naujųjų metų iki 1944 m. liepos mėnesio, kai buvome kariuomenės išvaryti iš ūkio. Į ūkį grįžome trumpam, "babuška" su mumis negrįžo, matyt, iškeliavo ieškoti, kas liko gyvas iš jos šeimos.
Perimti slėpti pabėgėlius iš Kauno geto buvo galima tik iš labai patikimų žmonių. Tėvai nėra pasakoję man, iš kieno rankų buvo perimti slapstymui asmenys. Juos sužinojau iš Žydų kultūros ir informacijos centro surinktų duomenų. M. Ginkas atsiminimuose Per spygliuotą vielą, rašė, kad jam eiti į Apsuoną pasiūliusi Halina Mošinskienė. Halina Didžiulytė Mošinskienė buvo artima mamos studijų draugė Vytauto Didžiojo universitete Kaune, jos abi visiškai viena kita pasitikėjo ir laikė būtinybe padėti į mirtiną pavojų patekusiems žmonėms. Gitą Portnovienę į senelio kaimo trobą pas mus pasiuntė Birutė Verkelytė Fedaravičienė (1915-2017), kuri buvo senelio mokinė Vilniaus Vytauto gimnazijoje, mokėsi su mama toje pat gimnazijoje keliomis klasėmis žemiau. Buvo vilnietė, kaip ir mano tėvai, žinojo, kas tai yra okupacinės lenkų valdžios persekiojimas. 1939 m. vasaros iki 1940 m. birželio mėnesio dirbo Lietuvos konsulate Vilniuje, kur parūpindavo dokumentus iš nacių okupuotos Lenkijos bėgantiems lenkams ir žydams. Persikėlusi į Kauną, gyveno senelių kaimynystėje K. Donelaičio gatvėje, kitoje gatvės pusėje. Jie visi visiškai pasitikėjo vieni kitais ir buvo tokių pačių moralinių nuostatų: teisybės pasaulyje reikia ieškoti pradedant nuo savęs.
Abu tėvai buvo drąsūs žmonės, visą gyvenimą jie gyveno ir mus augino taip, kad suprastume, jog už sąžiningumą ir žmoniškumą galima ir reikia mokėti aukščiausią kainą, kad ne žodžiai, o žmogaus elgesys yra jo gyvenimo vertės liudijimas ir kad reikia gyventi prasmingai. Mama mums įdiegė supratimą, kad tautiškumo siekis turi būti jungiamas su žmoniškumu, ką parodė II pasaulinio karo pamokos.
Ingė Lukšaitė
Vilnius, 2023. 02 19.