žydų gelbėtojai
Galvonaitė Marcelė
Marcelė GALVONAITĖ
Feiga Kulbokaitė-Abramovičienė ir jos vyras, su ką tik gimusiu sūneliu atsidūrę už spygliuotos vielos, ilgai blaškėsi, ieškodami išeities. Jie norėjo pasitraukti pas partizanus, bet dėl kūdikio negalėjo išvykti į mišką. Abramovičienė prisiminė Marcelę Galvonaitę, su kuria kartu dirbo trikotažo fabrike. Padedant seniems draugams, nepamiršusiems į nelaisvę patekusių bičiulių, Marcelė Galvonaitė susitiko su Aliko Abramovičiaus tėvais. Savo namuose paslėpti berniuko ji negalėjo, bet surado Stasės ir Jono Statauskų šeimą, gyvenančią kaime netoli Kauno. Sutartą dieną Statauskai ir Marcelė Galvonaitė atėjo prie geto tvoros pasiimti berniuko. Motina įvyniojo vaiką į juodą moterišką paltą, o tėvas, sulaukęs momento, kai sargybos dėmesys nukrypo kažkur kitur, išnešė šį gyvą ryšulį iš geto ir perdavė jį naujiems kūdikio globėjams.
Stasė ir Jonas Statauskai išsivežė mažąjį Aliką į kaimą. Jie berniuką labai pamilo, augino kaip savo vaiką. Kai 1944 metais Feiga Kulbokaitė atvažiavo pasiimti sūnaus, Statauskai labai nusiminė ir prašė neišsivežti berniuko. Feiga siūlė jiems kraustytis drauge gyventi į Kauną, aiškino, kad jie artimi kaip tėvai. Tačiau Stasė ir Jonas Statauskai nenorėjo palikti gimtųjų vietų. Atminimui nusifotografavo su mažuoju Aliku, ir motina išsivežė berniuką.
Alikas Abramovičius mirė 1992 metais Izraelyje. Jo mama Feiga Kulbokaitė-Merjes laiškais aplanko Marcelės Galvonaitės dukrą. Apgailestauja, kad negali parašyti Stasės ir Jono Statauskų artimiesiems. Mat Statauskai buvo bevaikiai.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Feiga Kulbokaitė-Abramovičienė ir jos vyras, su ką tik gimusiu sūneliu atsidūrę už spygliuotos vielos, ilgai blaškėsi, ieškodami išeities. Jie norėjo pasitraukti pas partizanus, bet dėl kūdikio negalėjo išvykti į mišką. Abramovičienė prisiminė Marcelę Galvonaitę, su kuria kartu dirbo trikotažo fabrike. Padedant seniems draugams, nepamiršusiems į nelaisvę patekusių bičiulių, Marcelė Galvonaitė susitiko su Aliko Abramovičiaus tėvais. Savo namuose paslėpti berniuko ji negalėjo, bet surado Stasės ir Jono Statauskų šeimą, gyvenančią kaime netoli Kauno. Sutartą dieną Statauskai ir Marcelė Galvonaitė atėjo prie geto tvoros pasiimti berniuko. Motina įvyniojo vaiką į juodą moterišką paltą, o tėvas, sulaukęs momento, kai sargybos dėmesys nukrypo kažkur kitur, išnešė šį gyvą ryšulį iš geto ir perdavė jį naujiems kūdikio globėjams.
Stasė ir Jonas Statauskai išsivežė mažąjį Aliką į kaimą. Jie berniuką labai pamilo, augino kaip savo vaiką. Kai 1944 metais Feiga Kulbokaitė atvažiavo pasiimti sūnaus, Statauskai labai nusiminė ir prašė neišsivežti berniuko. Feiga siūlė jiems kraustytis drauge gyventi į Kauną, aiškino, kad jie artimi kaip tėvai. Tačiau Stasė ir Jonas Statauskai nenorėjo palikti gimtųjų vietų. Atminimui nusifotografavo su mažuoju Aliku, ir motina išsivežė berniuką.
Alikas Abramovičius mirė 1992 metais Izraelyje. Jo mama Feiga Kulbokaitė-Merjes laiškais aplanko Marcelės Galvonaitės dukrą. Apgailestauja, kad negali parašyti Stasės ir Jono Statauskų artimiesiems. Mat Statauskai buvo bevaikiai.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999