žydų gelbėtojai
Viščiūtė-Ambraziūnienė Jadvyga
MARIJONA VIŠČIENĖ
DOMAS VIŠČIUS
JADVYGA AMBRAZIŪNIENĖ (Viščiūtė)
ELENA MEDZIUKIENĖ (Viščiūtė)
JANINA SMOLENSKIENĖ (Viščiūtė)
Nedidelis Domo ir Marijonos Viščių ūkelis Antupyčių kaime (Raseinių raj.) ribojosi su Vagupių dvaro žemėmis. Vagupių dvarą valdė Aronas Smolenskis. Viengungis ūkininkas gerai sugyveno su savo kaimynu Domu Viščiumi – kai šiam ko prireikdavo, Aronas niekada neatsisakydavo, paremdavo. Gausi Viščių šeimyna už paramą atsilygindavo darbu Arono ūkyje.
Nacistinei kariuomenei okupavus Lietuvą, žydų gyvenimas virto košmaru. Pirmomis karo dienoms su dviračiais atvažiavo baltaraiščiai, dviračius paliko Viščių sodyboje, o patys tekini nubėgę į Arono sodybą negailestingai jį sumušė. Leisgyvis Aronas tą patį vakarą atšliaužė pas Viščius, ir nuo tos dienos slapstėsi pas juos per visą karą. Viščių šeima buvo liudininkai, kai vieną dieną iš Betygalos miestelio visus žydus suvarė į Arono sodybą, o auštant visus sušaudė ant upelio kranto.
Slapstyti Aroną buvo itin pavojinga, nes kaimynai žinojo, kad jis „pradingo“, įtarinėjo jam padedant ir Viščius. Viščių sodyboje buvo įrengtos kelios slėptuvės – buvo iškastas bunkeris tvarte, tuneliai buvo iškasti daržinėje po šienu ir po kambario grindimis, kad, iškilus pavojui, Aronas galėtų pabėgti. Kai Viščiai sužinodavo, kad miestelyje ar kaime vyksta kratos Aronas, pasiėmęs maisto kelioms dienoms, išeidavo į rugių laukus, ar slapstydavosi krūmuose. Neišvengė kratų ir grasinimų ir Viščių šeima, tačiau jiems visiems pavyko išgyventi ir išgelbėti Aroną Smolenskį.
Arono tėvas Srolis Smolenskis ir brolis Jankelis sušaudyti Lyduvėnuose, sesuo Rebeka prie Ariogalos 1941 m.
Karui pasibaigus, Aronas Smolenkis vedė jauniausiąją Viščių dukrą Janiną, jie susilaukė dvejų dukrų ir dvejų sūnų. Aronas Smolenskis mirė 1980 m., palaidotas Vilkijoje.
DOMAS VIŠČIUS
JADVYGA AMBRAZIŪNIENĖ (Viščiūtė)
ELENA MEDZIUKIENĖ (Viščiūtė)
JANINA SMOLENSKIENĖ (Viščiūtė)
Nedidelis Domo ir Marijonos Viščių ūkelis Antupyčių kaime (Raseinių raj.) ribojosi su Vagupių dvaro žemėmis. Vagupių dvarą valdė Aronas Smolenskis. Viengungis ūkininkas gerai sugyveno su savo kaimynu Domu Viščiumi – kai šiam ko prireikdavo, Aronas niekada neatsisakydavo, paremdavo. Gausi Viščių šeimyna už paramą atsilygindavo darbu Arono ūkyje.
Nacistinei kariuomenei okupavus Lietuvą, žydų gyvenimas virto košmaru. Pirmomis karo dienoms su dviračiais atvažiavo baltaraiščiai, dviračius paliko Viščių sodyboje, o patys tekini nubėgę į Arono sodybą negailestingai jį sumušė. Leisgyvis Aronas tą patį vakarą atšliaužė pas Viščius, ir nuo tos dienos slapstėsi pas juos per visą karą. Viščių šeima buvo liudininkai, kai vieną dieną iš Betygalos miestelio visus žydus suvarė į Arono sodybą, o auštant visus sušaudė ant upelio kranto.
Slapstyti Aroną buvo itin pavojinga, nes kaimynai žinojo, kad jis „pradingo“, įtarinėjo jam padedant ir Viščius. Viščių sodyboje buvo įrengtos kelios slėptuvės – buvo iškastas bunkeris tvarte, tuneliai buvo iškasti daržinėje po šienu ir po kambario grindimis, kad, iškilus pavojui, Aronas galėtų pabėgti. Kai Viščiai sužinodavo, kad miestelyje ar kaime vyksta kratos Aronas, pasiėmęs maisto kelioms dienoms, išeidavo į rugių laukus, ar slapstydavosi krūmuose. Neišvengė kratų ir grasinimų ir Viščių šeima, tačiau jiems visiems pavyko išgyventi ir išgelbėti Aroną Smolenskį.
Arono tėvas Srolis Smolenskis ir brolis Jankelis sušaudyti Lyduvėnuose, sesuo Rebeka prie Ariogalos 1941 m.
Karui pasibaigus, Aronas Smolenkis vedė jauniausiąją Viščių dukrą Janiną, jie susilaukė dvejų dukrų ir dvejų sūnų. Aronas Smolenskis mirė 1980 m., palaidotas Vilkijoje.