žydų gelbėtojai
Vagnoriūtė-Kepalienė Stasė
Stanislava VAGNORIENĖ (1912–1995)
Povilas VAGNORIUS (1908–1986)
Stasė KEPALIENĖ (Vagnoriūtė) (g. 1932)
Povilo ir Stanislavos Vagnorių šeima gyveno Telšių rajone Žilvičių kaime. Vagnoriai turėjo didelį ūkį, daug gyvulių, be šeimos narių ūkyje dirbo ir pora samdinių. 1942-1943-jų žiemą į šią šeimą pakliuvęs 10-metis Jehošua Šochotas prisimena:
Kadangi aš buvau bendraamžis su Vagnorių vaikais, tai mes labai greitai susidraugavome, jaučiausi ne svetimu, bet šeimos nariu, broliu. Skirtumas tarp mūsų buvo tik tas, kad Vagnorių vaikai žiemą, pavasarį ir rudenį lankė kaimo mokyklą, o aš likdavau namie. Vagnorių vaikų - Staselės ir Juozuko pagalba išmokau skaityti lietuviškai. Pagrindinis mano užsiėmimas Vagnorių šeimoje buvo piemenavimas. Vasarą, kai Vagnorių vaikai mokyklos nelankė, ganydavome gyvulius kartu, bet pavasarį ir rudenį – ganydavau vienas. Vagnorių šeimoje man buvo labai gerai, skaitau, kad tai buvo mano nelegalaus gyvenimo aukso dienos. Tam buvo dar viena priežastis. Visai netoli nuo Vagnorių – Gaurilavičiaus šeimoje buvo mano motina. Jinai dažnai mane lankydavo.
Už tėvelius Povilą ir Stanislavą Vagnorius apdovanojimą atsiėmė jų sūnus Juozas Vagnorius, apdovanota ir vyresnioji duktė Stasė Vagnoriūtė (dabar Kepalienė).
Vagnorių šeimoje Jehošua Šochotas prabuvo iki 1943-jų rudens. Kai pasidarė nesaugu, Stanislava Vagnorienė perdavė Jehošua Budzinskų šeimai. Taip Budzinskų šeimoje Jehošua atsirado antrąjį kartą.
Gelbėtojų vardu padėkos žodį per Teisuolių apdovanojimo ceremoniją Telšiuose tarusi Stasė Vagnoriūtė-Kepalienė pasakė neužmirštamus žodžius:
Yra keletas žodžių, kurie visada turi būti rašomi iš didžiosios raidės: Motina, Tėvynė, Meilė, Gyvenimas. Norėčiau prisiminti Stasiuko Šochoto motiną – ji man visam gyvenimui išliko Izraelio Motinos simboliu. Reikėjo matyti tas atokvėpio valandėles, kai ji trumpam susitikdavo su abiem savo vaikais– kaip ji džiaugėsi ta akimirka, kuri buvo tokia trapi ir galėjo bet kada baigtis tragiškai, kaip globojo ir mylavo savo berniukus. Ir juk ji ne viena tokia buvo, tačiau jos aš niekada neužmiršau, daugybę kartų apie tai esu pasakojusi savo artimiesiems ir pažįstamiems. Širdingai dėkoju Izraelio ambasadoriui už tokį aukštą mūsų tėvų, senelių visų gelbėtojų įvertinimą, dėkoju, kad mus visus šiandien čia surinko, nes mūsų gretos – ir gelbėtojų, ir išgelbėtųjų jau senka...
Povilas VAGNORIUS (1908–1986)
Stasė KEPALIENĖ (Vagnoriūtė) (g. 1932)
Povilo ir Stanislavos Vagnorių šeima gyveno Telšių rajone Žilvičių kaime. Vagnoriai turėjo didelį ūkį, daug gyvulių, be šeimos narių ūkyje dirbo ir pora samdinių. 1942-1943-jų žiemą į šią šeimą pakliuvęs 10-metis Jehošua Šochotas prisimena:
Kadangi aš buvau bendraamžis su Vagnorių vaikais, tai mes labai greitai susidraugavome, jaučiausi ne svetimu, bet šeimos nariu, broliu. Skirtumas tarp mūsų buvo tik tas, kad Vagnorių vaikai žiemą, pavasarį ir rudenį lankė kaimo mokyklą, o aš likdavau namie. Vagnorių vaikų - Staselės ir Juozuko pagalba išmokau skaityti lietuviškai. Pagrindinis mano užsiėmimas Vagnorių šeimoje buvo piemenavimas. Vasarą, kai Vagnorių vaikai mokyklos nelankė, ganydavome gyvulius kartu, bet pavasarį ir rudenį – ganydavau vienas. Vagnorių šeimoje man buvo labai gerai, skaitau, kad tai buvo mano nelegalaus gyvenimo aukso dienos. Tam buvo dar viena priežastis. Visai netoli nuo Vagnorių – Gaurilavičiaus šeimoje buvo mano motina. Jinai dažnai mane lankydavo.
Už tėvelius Povilą ir Stanislavą Vagnorius apdovanojimą atsiėmė jų sūnus Juozas Vagnorius, apdovanota ir vyresnioji duktė Stasė Vagnoriūtė (dabar Kepalienė).
Vagnorių šeimoje Jehošua Šochotas prabuvo iki 1943-jų rudens. Kai pasidarė nesaugu, Stanislava Vagnorienė perdavė Jehošua Budzinskų šeimai. Taip Budzinskų šeimoje Jehošua atsirado antrąjį kartą.
Gelbėtojų vardu padėkos žodį per Teisuolių apdovanojimo ceremoniją Telšiuose tarusi Stasė Vagnoriūtė-Kepalienė pasakė neužmirštamus žodžius:
Yra keletas žodžių, kurie visada turi būti rašomi iš didžiosios raidės: Motina, Tėvynė, Meilė, Gyvenimas. Norėčiau prisiminti Stasiuko Šochoto motiną – ji man visam gyvenimui išliko Izraelio Motinos simboliu. Reikėjo matyti tas atokvėpio valandėles, kai ji trumpam susitikdavo su abiem savo vaikais– kaip ji džiaugėsi ta akimirka, kuri buvo tokia trapi ir galėjo bet kada baigtis tragiškai, kaip globojo ir mylavo savo berniukus. Ir juk ji ne viena tokia buvo, tačiau jos aš niekada neužmiršau, daugybę kartų apie tai esu pasakojusi savo artimiesiems ir pažįstamiems. Širdingai dėkoju Izraelio ambasadoriui už tokį aukštą mūsų tėvų, senelių visų gelbėtojų įvertinimą, dėkoju, kad mus visus šiandien čia surinko, nes mūsų gretos – ir gelbėtojų, ir išgelbėtųjų jau senka...