žydų gelbėtojai
Urbonienė (Dabulevičiūtė) Marija
Vykdydama pogrindžio užduotį iš geto mane išnešė 17 metų žydų mergaitė, kuri buvo nepanaši į žydę. Su gyd. Baubliu buvo sutarta, kad mane paliks prie jo „Lopšelio“ ankstų rytmetį. Aš vaistais buvau užmigdyta, ir ankstų žiemos rytmetį mane išvežė ant rogučių kaip ryšulį drabužių. Pasisekė, kad vokiečiai nepatikrino, nes kitu atveju būtume abi žuvusios. Tame ryšulyje buvo įdėtas užrašytas netikras mano vardas bei pavardė, su kuriais aš ir augau gyd. P. Baublio vadovaujamame ,,Lopšelyje“.
Iš „Lopšelio“ mane paėmė auginti Marija Urbonienė, kurios irgi jau nėra gyvųjų tarpe... Aišku, man tai buvo didelė laimė. Ji savo vaikų neturėjo ir mane augino kaip savo dukrą. Bet labai greit suprato, kad aš esu ne jos tautos mergaitė. Nes būdama maža aš kalbėjau kita – žydų kalba. Marija su manimi gyveno mažame miestelyje, ir kaimynės greit pradėjo sakyti, kad aš esu „sorė“ – žydelkaitė ir kad ji mane grąžintų atgal...
Karas dar nebuvo pasibaigęs, ir ji bijojo – ir dėl manęs, ir dėl savęs. Tada jie persikėlė į tolimą Lietuvos bažnytkaimį, kur jų niekas nepažinojo. Taip aš išaugau jos šeimoje...
Savo tikrą gyvenimo istoriją sužinojau tik po 26 metų.
Aš pati jau buvau – mama...
Mano tikra motina – Frida žuvo Vokietijoje, Dachau.
Tėvas liko gyvas, po karo gyveno Vilniuje.
Jis manęs ieškojo daug metų, bet surado tik po 26 metų...
Marija Urbonienė, ta auksinė moteris, mane augino ir mylėjo kaip savo dukrą, su jos pagalba aš grįžau į savo tautą, nes man ji linkėjo tik gero.
Iš „Lopšelio“ mane paėmė auginti Marija Urbonienė, kurios irgi jau nėra gyvųjų tarpe... Aišku, man tai buvo didelė laimė. Ji savo vaikų neturėjo ir mane augino kaip savo dukrą. Bet labai greit suprato, kad aš esu ne jos tautos mergaitė. Nes būdama maža aš kalbėjau kita – žydų kalba. Marija su manimi gyveno mažame miestelyje, ir kaimynės greit pradėjo sakyti, kad aš esu „sorė“ – žydelkaitė ir kad ji mane grąžintų atgal...
Karas dar nebuvo pasibaigęs, ir ji bijojo – ir dėl manęs, ir dėl savęs. Tada jie persikėlė į tolimą Lietuvos bažnytkaimį, kur jų niekas nepažinojo. Taip aš išaugau jos šeimoje...
Savo tikrą gyvenimo istoriją sužinojau tik po 26 metų.
Aš pati jau buvau – mama...
Mano tikra motina – Frida žuvo Vokietijoje, Dachau.
Tėvas liko gyvas, po karo gyveno Vilniuje.
Jis manęs ieškojo daug metų, bet surado tik po 26 metų...
Marija Urbonienė, ta auksinė moteris, mane augino ir mylėjo kaip savo dukrą, su jos pagalba aš grįžau į savo tautą, nes man ji linkėjo tik gero.