žydų gelbėtojai
Sarpalius Vladas
Kastulė SAVICKIENĖ
Vincas SAVICKAS
Magdalena KAŠINSKIENĖ
Pijus KAŠINSKAS
Pijus KILIKEVIČIUS
Uršulė STANKEVIČIENĖ
Adelė SARPALIENĖ
Vladas SARPALIUS
Liudija Janina Feldberg:
Mūsų miestas Vilkaviškis buvo okupuotas ir iš dalies sugriautas pirmą nacistinės Vokietijos karo su Tarybų Sąjunga dieną, 1941 birželio dvidešimt antrą. Jau kitą dieną visi vyrai žydai buvo paimti priverstiniams darbams. Liepos 6 d. žydams buvo įsakyta užsidėti ant drabužių geltonas šešiakampes žvaigždes – iš priekio ir nugaros. Nacistai leido įstatymus žydams. Prasidėjo baimės ir persekiojimų metas. Liepos 28 d. vokiečiai su lietuvių pagalba surinko vyrus ir juos nužudė. Per neįtikėtiną stebuklą keli išsigelbėjo, tarp jų buvo ir mano vyras Šmuelis.
1941 m. rugpjūčio mėn. pradžioje vokiečių valdžia iškraustė iš savo gyvenamųjų vietų visus pagyvenusius žmones, moteris ir vaikus ir perkėlė juos į karantiną. Ten ir išsigelbėjo keli vyrai. Tai buvo tarsi getas, gyvenome ten nežmoniškomis sąlygomis, nes nebuvo iš ko išgyventi. Mano vyras išėjo dirbti pas valstiečius. Rugsėjo 20d. į kaimą išėjau ir aš su savo mama ir dviem dukromis. Po trijų dienų pastatė sargybą ir niekam daugiau nebeleido iš ten išeiti. Tą pačią dieną surinko visus žydus, kurie dirbo kaimuose. Kitą dieną, 1941 m., rugsėjo 24 d., sunaikino visus ten buvusius. Mes sužinojome, kad „getą“ ruošiamasi sunaikinti, todėl nelaukėme, kol ateis mūsų pasiimti, o pabėgome su šeima į laukus. Per stebuklą mes - aš su vyru, mano mama ir dvi mažos dukros - išsigelbėjome nuo mirties. Sušalę ir alkani, buvome priversti ieškoti kito prieglobsčio artimiausiame kaime. Mano mama nebegalėjo gyventi tokiomis sąlygomis ir sugrįžo į miestą, kur prisijungė prie mano brolio su šeima – jie su dar keliais žydais sugebėjo išsigelbėti ir pasiliko mieste.
Vieną rytą mums su dukromis besiblaškant ir beieškant pastogės, kai vyresnei Rūt buvo 5 metai, o mažesnei Adai 2,5 metai, sutikome Pagramdų kaime 35 metų moterį lietuvę, kurios prieš tai nepažinojome – tai buvo Kastulė Savickienė. Kai ji mus pamatė, tuojau pat suprato, kas mes esame, sustojo prie mūsų ir paklausė, kur einame. Kai atsakėme, kad nežinome kur ir tik ieškome pastogės, ji pagailėjo mūsų ir nuvedė mus labai saugodamasi pas savo seserį Magdę Kašinskienę, kuri gyveno šalia Kastulės. Kai jos išgirdo, kaip išsigelbėjome, pasigailėjo mūsų ir apgyvendino tvarte. Atnešė valgio ir nuo tos dienos pradėjo kartu su mumis ieškoti kelių, kaip ir kur paslėpti ir išgelbėti mus nuo žudikų. Abi seserys kartu su jų vyrais ir jų brolis Pijus Kilikevičius, kuris taip pat gyveno netoliese, pradėjo planuoti ir ieškoti kelių ir kombinacijų kaip ir kur mus paslėpti. Tai buvo labai sunki ir rimta problema, negalėjome pasilikti visi kartu vienoje vietoje, reikėjo mums trijų–keturių vietų; o dar buvo sunki problema su mergaitėmis. Nežiūrint visų sunkumų ir to, kad mūsų gelbėtojų ekonominė padėtis buvo gana sunki, turint omenyje, kad mes neturėjome kuo padėti, ir tik iš gailesčio, iš gilios užuojautos ir didelio noro padėti mums, jie padarė viską, kad išgelbėtų mus ir garantuotų mūsų egzistavimą. Be to tai buvo pavojinga jų gyvybei, todėl kad pagal įstatymą krikščionys, gelbėjantys žydus, buvo baudžiami kaip ir žydai. Ir kaip jau minėjau, nebuvo galimybės palikti mus visus kartu vienoje vietoje. Todėl jie nusprendė pasidalinti mus tarpusavyje. Aš ir mano jaunesnė dukra Ada laikinai pasilikome pas mūsų gelbėtoją Kastulę Savickienę. Mūsų dukra Rūt pas Adelę ir Vincą Sarpalius, o mano vyras pas brolį Pijų Kilikevičių.
Praėjus kuriam laikui, kai padėtis smarkiai pablogėjo, mes buvome priversti dėl pavojaus savo ir mūsų gelbėtojų gyvybėms, išeiti kartu su jauniausia dukra Ada.
Ir vėl prasidėjo blaškymasis šaltą 1941 m. gruodžio žiemą - per didžiausius šalčius (-35°C), beieškant prieglobsčio mūsų mažajai Adai, kuriai tada sukako 3 metai. Man ir vyrui mūsų gyvybės ir likimai nerūpėjo, todėl buvo visiškai aišku: jei nerasime saugios vietos – nusižudysime, kad tik netektų pakliūti į žudikų rankas. Bet ką daryti su mūsų mažąja dukra? Taip mes blaškėmės 10 dienų, kol atėjome pas moterį vardu Uršulė Stankevičienė, Obšrūtų kaime. Ji buvo našlė, vargšė, 9 vaikų motina. Ji su savo šeima gyveno viename kambaryje ir virtuvėlėje. Po didelių mūsų prašymų ir maldavimų ji priėmė Adą. Iš gailesčio ir be jokio užmokesčio pasiliko mergaitę pas save. Mergaitę palikome pas šią moterį vidury nakties, kad nepabustų ir neišgirstų. Apleidome šį namą ramia širdimi ir kupini padėkos šiai moteriai, išgelbėjusiai mūsų dukrą nuo mirties.
Praėjus kuriam laikui, mes sužinojome, kad kaimynai ją įskundė, kad ji slepianti žydus, tikriausiai turėjo omenyje mus. Atėjo gestapas, padarė jos name kratą ir po to kai nerado pas ją nieko, paėmė ją kartu su mūsų mergyte į gestapą, tardė ir grasino jai, reikalavo, kad pasakytų teisybę apie mergaitę. Nepaisydama grasinimų moteris nieko neišdavė ir ją paleido kartu su mūsų dukra. Ada buvo pas ją visus okupacijos metus iki Raudonosios armijos įžengimo ir išlaisvinimo 1944 m. rugpjūčio mėn. Didžiausiai mūsų nelaimei, mūsų dukra susirgo gelta ir mirė 1944 metų gruodį. Ji buvo palaidota krikščionių kaimo kapinėse.
Po to, kai palikome mergaitę pas Stankevičienę, mūsų padėtis pagerėjo, mes sugrįžome į ankstesnes vietas, kur gegužės mėn. kažkas įskundė, kad apylinkėje, kur mes slėpėmės, yra žydų. Prasidėjo paieškos ir vėl buvome priversti mes trise, tai yra aš, mano vyras ir mūsų vyresnioji dukra Rūt palikti mūsų slėptuves ir išėjome į lauką, po atviru dangumi. Bet ir tokioje situacijoje ryšys su mūsų gelbėtojais – Uršule Stankevičiene ir Pijumi Kilikevičiumi išliko. Jie atnešdavo mums valgyti ir retkarčiais ateidavome pas juos į namus naktimis, kad galėtume išsimaudyti, pasišildyti, gauti truputį maisto. Kai mūsų Rūt daugiau nebegalėjo gyventi tokiomis sąlygomis, ją priglaudė Magdė Kašinskienė, mūsų gelbėtojos Kastulės sesuo.
Nuo 1942 gegužės 15 iki rugpjūčio 15 slapstėmės kartu su vyru rugių laukuose, kurie priklausė mūsų gelbėtojams, nes nenorėjome kelti jiems pavojaus, bijojome dėl jų gyvybių. Tačiau ir tuomet palaikėme su jais ryšį. Jie žinojo vietą, kur mes slėpėmės ir atnešdavo mums maisto ir vandens. Rudenį, po rugiapjūtės, kai nebegalėjome likti plikuose laukuose, grįžome į savo senąsias vietas. Aš pas Kastulę, o mano vyras pas Pijų.
Iki pat vokiečių atsitraukimo mes trise slapstėmės pas Kastulę Savickienę. Aš noriu pridurti, kad mūsų gelbėtoja Kastulė Savickienė sirgo tuberkulioze ir tą laiką, kai buvau pas juos, aš dirbau ir daug jiems padėjau namų ruošoje, prižiūrint vaikus ir pan. Pasitraukus vokiečiams, gelbėtojos sveikata visiškai pablogėjo ir ji mirė. Mes labai verkėme ir gedėjome jos, todėl, kad ji buvo pirma, ištiesusi mums pagalbos ranką ir jos dėka prie šios gelbėjimo misijos prisidėjo daugiau žmonių.
Savickų šeimoje buvo 3 vaikai. Vyresnioji Danutė 12 metų, Juozas – 8 metų ir Renutė – 2,5 metukų. Jie žinojo apie mus ir labai su mumis susidraugavo, įspėdavo apie artėjančią grėsmę, netgi mažieji. Žinojo mūsų slėptuvė vietą ir žinojo, kad reikia perspėti apie ateinančius kaimynus ar kitus svetimus žmones, kuriems negalima buvo žinoti apie mus. Per tris slapstymosi metus buvo labai sunkių situacijų, kai pavojus grėsė ne tik mums, bet ir mūsų gelbėtojams. Nepaisydami pavojų, pagalbos mums nenutraukė, kuo daugiau stengėsi mums padėti iš žmogiškojo gailesčio ir meilės jausmo, be jokio atlygio, tik įsiklausydami į pagalbos šauksmą ir kaip matote, jie pasiekė savo tikslą. Mes tik jų dėka išlikome gyvi, vieni iš nedaugelio, kurie sugebėjo išsigelbėti iš mūsų miestelio, sugebėjome po 12 m. sugrįžti į savo istorinę tėvynę Izraelį.
Tai, ką parašiau čia, tai tik trumpas mūsų 3 metų gyvenimo okupacijoje aprašymas. Tikslesnį ir išsamesnį pasakojimą apie mūsų išsigelbėjimą galite sužinoti „Jad-Vašem“ muziejuje Tel Avive.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Vincas SAVICKAS
Magdalena KAŠINSKIENĖ
Pijus KAŠINSKAS
Pijus KILIKEVIČIUS
Uršulė STANKEVIČIENĖ
Adelė SARPALIENĖ
Vladas SARPALIUS
Liudija Janina Feldberg:
Mūsų miestas Vilkaviškis buvo okupuotas ir iš dalies sugriautas pirmą nacistinės Vokietijos karo su Tarybų Sąjunga dieną, 1941 birželio dvidešimt antrą. Jau kitą dieną visi vyrai žydai buvo paimti priverstiniams darbams. Liepos 6 d. žydams buvo įsakyta užsidėti ant drabužių geltonas šešiakampes žvaigždes – iš priekio ir nugaros. Nacistai leido įstatymus žydams. Prasidėjo baimės ir persekiojimų metas. Liepos 28 d. vokiečiai su lietuvių pagalba surinko vyrus ir juos nužudė. Per neįtikėtiną stebuklą keli išsigelbėjo, tarp jų buvo ir mano vyras Šmuelis.
1941 m. rugpjūčio mėn. pradžioje vokiečių valdžia iškraustė iš savo gyvenamųjų vietų visus pagyvenusius žmones, moteris ir vaikus ir perkėlė juos į karantiną. Ten ir išsigelbėjo keli vyrai. Tai buvo tarsi getas, gyvenome ten nežmoniškomis sąlygomis, nes nebuvo iš ko išgyventi. Mano vyras išėjo dirbti pas valstiečius. Rugsėjo 20d. į kaimą išėjau ir aš su savo mama ir dviem dukromis. Po trijų dienų pastatė sargybą ir niekam daugiau nebeleido iš ten išeiti. Tą pačią dieną surinko visus žydus, kurie dirbo kaimuose. Kitą dieną, 1941 m., rugsėjo 24 d., sunaikino visus ten buvusius. Mes sužinojome, kad „getą“ ruošiamasi sunaikinti, todėl nelaukėme, kol ateis mūsų pasiimti, o pabėgome su šeima į laukus. Per stebuklą mes - aš su vyru, mano mama ir dvi mažos dukros - išsigelbėjome nuo mirties. Sušalę ir alkani, buvome priversti ieškoti kito prieglobsčio artimiausiame kaime. Mano mama nebegalėjo gyventi tokiomis sąlygomis ir sugrįžo į miestą, kur prisijungė prie mano brolio su šeima – jie su dar keliais žydais sugebėjo išsigelbėti ir pasiliko mieste.
Vieną rytą mums su dukromis besiblaškant ir beieškant pastogės, kai vyresnei Rūt buvo 5 metai, o mažesnei Adai 2,5 metai, sutikome Pagramdų kaime 35 metų moterį lietuvę, kurios prieš tai nepažinojome – tai buvo Kastulė Savickienė. Kai ji mus pamatė, tuojau pat suprato, kas mes esame, sustojo prie mūsų ir paklausė, kur einame. Kai atsakėme, kad nežinome kur ir tik ieškome pastogės, ji pagailėjo mūsų ir nuvedė mus labai saugodamasi pas savo seserį Magdę Kašinskienę, kuri gyveno šalia Kastulės. Kai jos išgirdo, kaip išsigelbėjome, pasigailėjo mūsų ir apgyvendino tvarte. Atnešė valgio ir nuo tos dienos pradėjo kartu su mumis ieškoti kelių, kaip ir kur paslėpti ir išgelbėti mus nuo žudikų. Abi seserys kartu su jų vyrais ir jų brolis Pijus Kilikevičius, kuris taip pat gyveno netoliese, pradėjo planuoti ir ieškoti kelių ir kombinacijų kaip ir kur mus paslėpti. Tai buvo labai sunki ir rimta problema, negalėjome pasilikti visi kartu vienoje vietoje, reikėjo mums trijų–keturių vietų; o dar buvo sunki problema su mergaitėmis. Nežiūrint visų sunkumų ir to, kad mūsų gelbėtojų ekonominė padėtis buvo gana sunki, turint omenyje, kad mes neturėjome kuo padėti, ir tik iš gailesčio, iš gilios užuojautos ir didelio noro padėti mums, jie padarė viską, kad išgelbėtų mus ir garantuotų mūsų egzistavimą. Be to tai buvo pavojinga jų gyvybei, todėl kad pagal įstatymą krikščionys, gelbėjantys žydus, buvo baudžiami kaip ir žydai. Ir kaip jau minėjau, nebuvo galimybės palikti mus visus kartu vienoje vietoje. Todėl jie nusprendė pasidalinti mus tarpusavyje. Aš ir mano jaunesnė dukra Ada laikinai pasilikome pas mūsų gelbėtoją Kastulę Savickienę. Mūsų dukra Rūt pas Adelę ir Vincą Sarpalius, o mano vyras pas brolį Pijų Kilikevičių.
Praėjus kuriam laikui, kai padėtis smarkiai pablogėjo, mes buvome priversti dėl pavojaus savo ir mūsų gelbėtojų gyvybėms, išeiti kartu su jauniausia dukra Ada.
Ir vėl prasidėjo blaškymasis šaltą 1941 m. gruodžio žiemą - per didžiausius šalčius (-35°C), beieškant prieglobsčio mūsų mažajai Adai, kuriai tada sukako 3 metai. Man ir vyrui mūsų gyvybės ir likimai nerūpėjo, todėl buvo visiškai aišku: jei nerasime saugios vietos – nusižudysime, kad tik netektų pakliūti į žudikų rankas. Bet ką daryti su mūsų mažąja dukra? Taip mes blaškėmės 10 dienų, kol atėjome pas moterį vardu Uršulė Stankevičienė, Obšrūtų kaime. Ji buvo našlė, vargšė, 9 vaikų motina. Ji su savo šeima gyveno viename kambaryje ir virtuvėlėje. Po didelių mūsų prašymų ir maldavimų ji priėmė Adą. Iš gailesčio ir be jokio užmokesčio pasiliko mergaitę pas save. Mergaitę palikome pas šią moterį vidury nakties, kad nepabustų ir neišgirstų. Apleidome šį namą ramia širdimi ir kupini padėkos šiai moteriai, išgelbėjusiai mūsų dukrą nuo mirties.
Praėjus kuriam laikui, mes sužinojome, kad kaimynai ją įskundė, kad ji slepianti žydus, tikriausiai turėjo omenyje mus. Atėjo gestapas, padarė jos name kratą ir po to kai nerado pas ją nieko, paėmė ją kartu su mūsų mergyte į gestapą, tardė ir grasino jai, reikalavo, kad pasakytų teisybę apie mergaitę. Nepaisydama grasinimų moteris nieko neišdavė ir ją paleido kartu su mūsų dukra. Ada buvo pas ją visus okupacijos metus iki Raudonosios armijos įžengimo ir išlaisvinimo 1944 m. rugpjūčio mėn. Didžiausiai mūsų nelaimei, mūsų dukra susirgo gelta ir mirė 1944 metų gruodį. Ji buvo palaidota krikščionių kaimo kapinėse.
Po to, kai palikome mergaitę pas Stankevičienę, mūsų padėtis pagerėjo, mes sugrįžome į ankstesnes vietas, kur gegužės mėn. kažkas įskundė, kad apylinkėje, kur mes slėpėmės, yra žydų. Prasidėjo paieškos ir vėl buvome priversti mes trise, tai yra aš, mano vyras ir mūsų vyresnioji dukra Rūt palikti mūsų slėptuves ir išėjome į lauką, po atviru dangumi. Bet ir tokioje situacijoje ryšys su mūsų gelbėtojais – Uršule Stankevičiene ir Pijumi Kilikevičiumi išliko. Jie atnešdavo mums valgyti ir retkarčiais ateidavome pas juos į namus naktimis, kad galėtume išsimaudyti, pasišildyti, gauti truputį maisto. Kai mūsų Rūt daugiau nebegalėjo gyventi tokiomis sąlygomis, ją priglaudė Magdė Kašinskienė, mūsų gelbėtojos Kastulės sesuo.
Nuo 1942 gegužės 15 iki rugpjūčio 15 slapstėmės kartu su vyru rugių laukuose, kurie priklausė mūsų gelbėtojams, nes nenorėjome kelti jiems pavojaus, bijojome dėl jų gyvybių. Tačiau ir tuomet palaikėme su jais ryšį. Jie žinojo vietą, kur mes slėpėmės ir atnešdavo mums maisto ir vandens. Rudenį, po rugiapjūtės, kai nebegalėjome likti plikuose laukuose, grįžome į savo senąsias vietas. Aš pas Kastulę, o mano vyras pas Pijų.
Iki pat vokiečių atsitraukimo mes trise slapstėmės pas Kastulę Savickienę. Aš noriu pridurti, kad mūsų gelbėtoja Kastulė Savickienė sirgo tuberkulioze ir tą laiką, kai buvau pas juos, aš dirbau ir daug jiems padėjau namų ruošoje, prižiūrint vaikus ir pan. Pasitraukus vokiečiams, gelbėtojos sveikata visiškai pablogėjo ir ji mirė. Mes labai verkėme ir gedėjome jos, todėl, kad ji buvo pirma, ištiesusi mums pagalbos ranką ir jos dėka prie šios gelbėjimo misijos prisidėjo daugiau žmonių.
Savickų šeimoje buvo 3 vaikai. Vyresnioji Danutė 12 metų, Juozas – 8 metų ir Renutė – 2,5 metukų. Jie žinojo apie mus ir labai su mumis susidraugavo, įspėdavo apie artėjančią grėsmę, netgi mažieji. Žinojo mūsų slėptuvė vietą ir žinojo, kad reikia perspėti apie ateinančius kaimynus ar kitus svetimus žmones, kuriems negalima buvo žinoti apie mus. Per tris slapstymosi metus buvo labai sunkių situacijų, kai pavojus grėsė ne tik mums, bet ir mūsų gelbėtojams. Nepaisydami pavojų, pagalbos mums nenutraukė, kuo daugiau stengėsi mums padėti iš žmogiškojo gailesčio ir meilės jausmo, be jokio atlygio, tik įsiklausydami į pagalbos šauksmą ir kaip matote, jie pasiekė savo tikslą. Mes tik jų dėka išlikome gyvi, vieni iš nedaugelio, kurie sugebėjo išsigelbėti iš mūsų miestelio, sugebėjome po 12 m. sugrįžti į savo istorinę tėvynę Izraelį.
Tai, ką parašiau čia, tai tik trumpas mūsų 3 metų gyvenimo okupacijoje aprašymas. Tikslesnį ir išsamesnį pasakojimą apie mūsų išsigelbėjimą galite sužinoti „Jad-Vašem“ muziejuje Tel Avive.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997