rescuers of jews

M. ELINAS, rašytojas
D. GELPERNAS, žurnalistas

KOVOTA DĖL KIEKVIENOS GYVYBĖS

Ne tik mums, nuo pradžios iki galo praėjusiems Kauno geto pragarą, bet kiekvienam žmogui, pergyvenusiam hitlerinės okupacijos laikotarpį, jau nuo pirmųjų fašistų siautėjimo dienų buvo aišku, kad hitlerininkai, įgyvendindami savo žmogėdrišką rasistinę politiką, stengsis fiziškai sunaikinti visus žydų tautybės gyventojus, tiek suaugusius, tiek ir vaikus, kurie pakliuvo į jų nagus. Vėlesnieji mėnesiai ir metai patvirtino tuos pesimistiškus numatymus. Po karo buvo surasti ir pačių hitlerininkų paskelbti slapti dokumentai, kurie dar kartą parodė visam pasauliui iš anksto paruoštus žmogėdrų planus.
Jau 1941 m. gruodžio 1 d., sudarydamas „suvestines žinias” apie Lietuvos teritorijoje įvykdytas egzekucijas, žinomas budelis, hitlerinės saugumo policijos ir SD (gestapo) vadas Lietuvoje štandartenfiureris Jägeris rašė, kad visoj Lietuvoj, – t.y. Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getuose, – yra likę tik 34 500 žydų ir kad „šiuos žydus darbininkus bei jų šeimas aš taip pat norėjau sunaikinti…” Toliau jis paaiškina, kodėl jis iki 1941 m. pabaigos neįvykdė šio savo kėslo: „Liko įvairiems būtiniems darbams naudojami žydai ir žydės, ir aš manau, kad, ir žiemai praėjus, jie dar bus labai reikalingi”. Taip, reicshsverui ir vokiečių civilinei valdžiai reikalingi darbininkai, nemokama darbo jėga. Tačiau Jägeris nenurimsta: „Esu tos nuomonės, kad reikėtų tuojau pradėti žydų darbininkų vyrų sterilizavimą, ir tuo būdu sutrukdyti tolesnį jų dauginimąsi. Jeigu kuri nors žydė vis dėlto taptų nėščia, ji turi būti likviduota.”
Taigi, ateityje geto gyventojams draudžiama gimdyti. O kas bus su jau esamais vaikais? Veikusios geto pogrindyje komunistų vadovaujamos antifašistinės organizacijos vadovai gerai suprato, kad vokiečiai sieks sunaikinti vaikus, kuriuos jie taip pat buvo paskelbę savo priešais.
Iš pradžių organizacijos pastangomis pačiame gete buvo įrengta nemaža slėptuvių, kuriose, pavojui ištikus, galėjo rasti prieglobstį daugelis vaikų ir kurios iš tikrųjų buvo tam tikslui panaudotos. Tačiau jose galima buvo išbūti tik trumpą laiką – parą, dvi paras – kol pasibaigs eilinės žmonių gaudynės, vadinamosios akcijos.
Norint išgelbėti vaiką iš nuolat jam gresiančio mirties pavojaus, reikėjo jį išgabenti pro spygliuotų vielų aptvarą ir paslėpti pas patikimus žmones. Iš pradžių tai atrodė beveik neįmanoma. Juk vokiečiai visur plačiai skelbė, kad už žydų, tame tarpe ir vaikų, slėpimą bus sušaudyta visa „nusikaltusi” šeima. Visi žinojo, kad tai nebuvo tušti grasinimai. Ir vis dėlto tautų draugystė, humanizmas pasirodė stipresni už fašistinių budelių grasinimus. Ne vienas doras lietuvis, nepaisydamas okupantų teroro, priglaudė draugo, pažįstamo, bendradarbio vaiką, o kartais ir visą šeimą.
Geto kovos organizacija rimtai susirūpino pasmerktų vaikų gelbėjimu. Tiesa, pagrindinis jos tikslas buvo plėsti antifašistinį pogrindį, kuo daugiau žmonių įtraukti į partizaninę kovą su priešu. Bet daugelis jos narių, mažamečių vaikų tėvai, kurie veržėsi iš geto į mišką, į liaudies keršytojų gretas, negalėjo palikti savo mažylių tikrajai pražūčiai. Ši jų tiesiog tragiška padėtis taip pat skatino organizaciją skirti ypatingą dėmesį vaikų gelbėjimui. Organizacija sudarė grupę žmonių, kuriems pavedė praktiškai tvarkyti tuos reikalus. Šiems draugams, varomiems į priverčiamus darbus mieste, buvo pavestas uždavinys susisiekti su lietuviais ir surasti jų tarpe pasiruošusius priimti arba padėti paslėpti vaikaičius iš geto. Kartais organizacijos nariams tekdavo vogčiomis pasišalinti iš darbavietės arba net prasmukti pro stipriai saugomą spygliuotos vielos tvorą ir, nuėmus geto kalinio atpažinimo ženklus, nuvykti pas gyvenusius mieste draugus. Visa tai buvo pavojinga tiek vieniems, tiek ir kitiems. Bet ši pasiaukojama veikla netrukus davė apčiuopamų rezultatų.
...Kauno gatvėmis, pasiremdamas lazdele, kiūtina nedidukas kailiniuotas žmogelis. Pažiūrėjus į jo didelius ūsus, kaimišką pypkę, ir ausinę kepurę, nedvejodamas pagalvosi, kad tai valstietis, atvažiavęs su reikalais į miestą. Reikalų mieste šis žmogelis iš tikrųjų turi, ir labai svarbių... Tai yra vienas iš geriausių partijos Kauno pogrindinio komiteto ir geto ryšininkų – Jankelis Levi. Niekas neturi jo atpažinti. Juk jis ne tik „nusižengė” okupantų įstatymams – paspruko iš geto, vaikščioja šaligatviu, o dargi eina su slapta kovos užduotimi. Jis eina į konspiracinį butą susitarti su miesto draugais, kaip geriausia nukeliauti į ruošiamą Kauno apylinkėse partizaninį atramos punktą, kaip įsigyti geto kovotojams ginklų arba persiųsti vaistus ir tvarstomąją medžiagą į partizanų būrį. Ir kartu jam pavesta ieškoti patikimų žmonių, pas kuriuos galima būtų palikti išvykstančių pas partizanus geto kovotojų vaikus. O kai išsipildė jo troškimas pačiam įsijungti į atvirą partizaninę kovą, jo sūnelio likimu pasirūpino kita organizacijos narė – C. Kamajienė. Jis ir jo žmona Šeinė ramia širdimi išvyksta į mišką, nes žino, kad jų mažylis Ilja jau nebe mirties stovykloje, juo rūpinasi Kauno miesto gyventoja Anastazija Vasiliauskienė, jį priglaudė savo bute Napoleono gatvėje Petkevičiai...
Vaikų gelbėjimu rūpinasi ir visi pogrindinės organizacijos komiteto nariai. A. Teperienė nuvyksta į miestą pas savo bičiulę Mariją Klusaitę ir išaiškina jai padėtį. Ši kukli darbininkė, kupina neapykantos Tėvynės pavergėjams, kur tik galėdama stengiasi padėti kovojantiems prieš okupantus. Ji ne tik noriai leidžia pasinaudoti savo butu pogrindininkams, turintiems atlikti mieste kovines užduotis, bet ir apgyvendina pas patikimus valstiečius kelis vaikus iš geto.
Suradus jų vaikams prieglaudą pas kilnių širdžių žmones, galėjo pabėgti iš geto ir tapti partizanais P. Šteinas ir jo žmona, Š. Ratneris, Š. Brojeris, Š. Abramavičius, F. Kulbokaitė, P. Volbė ir kiti.
Bet ne vien partizanų vaikais teko rūpintis pogrindininkams. Gete atsidūrė nemaža vaikų, kurių tėvai, pasitraukę į šalies gilumą, kovojo Tarybinės Armijos gretose arba žuvo nuo buržuazinių nacionalistų rankų. Mokytojai Ronei Rozentalienei organizacija pavedė specialiai rūpintis vaikų slėpimu. Daug sykių ji, rizikuodama gyvybe, buvo išėjusi iš geto, lankėsi pas įvairius žmones, ieškodama pasiryžusių priglausti pasmerktuosius vaikus. Žinoma, ji viena nedaug būtų galėjusi nuveikti. Bet jai talkininkavo ištisas būrys atsidavusių draugų.
Polia Karnauskaitė-Muselienė myli vaikus ir visuomet pasiryžusi vykdyti pavojingas užduotis, jei tai gali padėti bent vienam vaikui. Gavusi nurodymą, ji nutaiko progą ir pasišalina iš saugomos darbavietės mieste. Ji nuvyksta pas seseris Stefaniją Griškevičienę ir Mariją Meškelienę. Jos abi yra motinos ir nesvyruodamos ištiesia pagalbos ranką. Kaip susitarta, jau kitą dieną pavakary jos ateina prie geto tvoros. Kad mažiau atkreiptų sargybos dėmesį, jos pasiėmusios su savimi mažametę Griškevičienės dukrelę. Laikydamos ją už rankyčių, abi moterys neskubėdamos vaikštinėja „laisvosios” pusės šaligatviu. Iš anapus tvoros seka Polia Karnauskaitė-Muselienė. Tinkamu momentu ten pat budįs organizacijos narys Moisiejus Muselis praskleidžia spygliuotos tvoros vielas toje vietoje, kur pogrindininkai turi savo slaptą, iš anksto paruoštą landą, pro kurią jau ne vienas drąsuolis buvo pabėgęs iš geto. Dabar pro susidariusią angą Polia Karnauskaitė-Muselienė skubiai išridena vaikišką vežimėlį. Sargybinis to nepastebi, o laukiančios moterys greitai perima vežimėlį ir skuba pasitraukti kuo toliau nuo tykojančios čia mirties. Vežimėlyje tyliai, tarsi suprasdama, kad ir menkiausias cyptelėjimas gali ją išduoti, guli susigūžusi mažoji Liusė, žuvusio pogrindininko, aktyvaus Kauno mieste veikusios „Kovos” organizacijos dalyvio Elijo Šmuilovo dukrelė.
Daug rūpesčių turėjo su Liuse jos naujosios motinos. Hitlerinė policija dažnai įsibrauna į jų butą, ieškodama Griškevičienės sūnų, kurie slapstosi nuo mobilizacijos ir išvežimo į Vokietiją. Ir tik dėka šių moterų drąsos ir sumanumo, karui pasibaigus, sveika ir paūgėjusi Liusė grąžinama jos tikrajai motinai partizanei Ch. Šmuilovienei, grįžusiai iš miško po sunkių kovų su priešu.
Pavykęs bandymas padrąsino Polią Karnauskaitę-Muselienę, ir vaikų vežimėliai su gyvu kroviniu dar ne sykį iškeliaudavo pro spygliuotą tvorą, kur jų laukdavo geraširdės, kupinos pasiaukojimo dėl žmogaus gyvybės lietuvės.
Kiekvienas organizacijos narys laikė, kad dalyvauti vaikų gelbėjime yra garbės reikalas. Avivą Fridmanaitę ir Aleksandrą Štromą iš geto išvedė pogrindžio kovotoja Ch. Bravaitė, kuri padėjo jiems pasislėpti pas darbininkę Mariją Macenavičienę. Išvesdavo vaikus iš geto L. Švarcaitė ir Š. Novodzelskytė, mokytojas S. Rozentalis ir kiti.
Organizacijos pavedimu C. Ginsburgaitė išvaikščiojo Kauno apylinkes. Jai pavyko susirišti su Kulautuvos gyventoja Lidija Goluboviene. Pas šią nuostabią moterį, kuri priglaudė daug persekiojamų hitlerinės okupacijos metais įvairių tautybių žmonių, sulaukė išvadavimo ir keletas vaikų iš geto, tame tarpe partizano P. Bagrianskio šešiametė dukrelė Rozian ir Tarybinės Armijos seržanto F. Laferio sūnelis Meišelė (Kolia). Tuo metu, kai šių vaikų tėvai su ginklu rankose kovėsi dėl gimtosios žemės laisvės, dėl jų vaikų gyvybių kovojo daug taurių žmonių.
Žinomas gydytojas prof. P. Mažylis priglaudė gimdymo namuose, kuriuose jis dirbo, gete gimusį Grigorijų Teperį; vaikas išbuvo ten iki išvadavimo.
Atsidūrę su tik ką gimusiu sūneliu už spygliuotos vielos, S. Abramavičius ir jo žmona buvo labai nusiminę. Jie troško atviros kovos su priešu, bet dėl kūdikio negalėjo išvykti į mišką. Jiedu ilgai blaškėsi, ieškodami išeities. Išeitį rado jų seni draugai lietuviai – „Jėgos” fabriko darbininkė Bronė Rozenbergienė ir jos vyras batsiuvys Jonas. Šie nuoširdūs žmonės nepamiršo į nelaisvę patekusių bičiulių, jaudinosi dėl jų likimo ir padėjo daug pastangų, kad surastų juos gete. Bet paimti pas save Abramavičių kūdikio jie negalėjo, nes jų kaimynystėje gyveno esesininkai. Dėl tos pačios priežasties negalėjo to padaryti ir jų bendra bičiulė Marcelė Galvonaitė. Tačiau kartu su Rozenbergais po atkaklių ieškojimų ji pagaliau surado galimybę paslėpti vaiką Jono Statausko šeimoje. Statauskai ir Marcelė Galvonaitė atėjo prie pat tvoros pasiimti berniuko. Motina įvyniojo vaiką į daugybę skudurų, o tėvas, sulaukęs momento, kai sargyba buvo kažkuo užimta, išnešė šį gyvą ryšulį iš geto ir perdavė jį naujiems savo kūdikio globėjams.
Platų užmojį įgijo geto antifašistinės kovos organizacijos pastangos gelbėti vaikus, užmezgus ryšį su Vilijampolės kūdikių namų „Lopšelio” vedėju gydytoju Petru Baubliu. Kreipdamasi į įžymaus lietuvių dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio dukrą Danutę ir jos vyrą Vladį Zubovą dėl savo dukrelės gelbėjimo, D. Elinienė užsiminė, kad tai opiausia problema daugeliui geto tėvų. Pažadėjęs rūpintis šiuo reikalu, V. Zubovas po trumpo laiko jai pranešė, jog gydytojas Baublys sutinka priimti kelis vaikus, kuriuos reikia atnešti ir palikti prie „Lopšelio” durų kaip pamestinukus.
Tokį pat pažadą P. Baublys davė ir gydytojai R. Golachienei, kuri gete organizavo medicininės pagalbos teikimą pogrindžio kovotojams. Susitarti dėl vaikų perdavimo „technikos” „Lopšelyje” buvo atsilankiusi ir R. Rozentalienė.
Gydytojas Baublys jau prieš tai buvo priglaudęs „Lopšelyje” kelis savo kolegų vaikus. O dabar pasipylė tie „pamestinukai”. Lengva pasakyti „pasipylė”. Kelias nuo geto iki „Lopšelio” neilgas – vos keli šimtai metrų. Bet kaip sunku buvo juos įveikti!
...Tamsa gaubia Vilijampolę. Jos priedangoje šį vakarą reikia išnešti iš geto trejų metų Tamarą Ratnerytę. Pogrindininke Ida Šaterienė laukia, kol mergytė užmigs. Tuomet ją įdės į lagaminą, kurį laiko paruoštą mergaitės tėvas. Bet miegas vis neateina. O juk viskas paruošta. Nustatyta, kokie sargybiniai šiandien patruliuoja prie tvoros. Čia jau budi „landžiojimo pro tvorą specialistas” Peisachas Šateris. O svarbiausia – gydytojas Baublys žino, kad šiąnakt bus „pamestinukas”, ir pas jį budi ir laukia patikimi žmonės. Bet mergaitė taip ir neužmigo. Jos kūkčiojimą galėtų išgirsti sargybiniai. Tenka kitą vakarą viską pakartoti iš naujo. Tačiau šį kartą medicinos seselė Š. Berelovičienė įšvirkščia jai liuminalio. Gavęs vaistų, vaikas pagaliau užmerkia akis ir ramiai alsuoja. Dabar galima tikėtis, kad pačiu atsakingiausiu momentu iš lagamino nepasigirs garsai, kurie gali kainuoti vaiko gyvybę... Pasprukti iš geto šį kartą pavyksta palyginti greit. Ir štai išimta iš lagamino mieganti mergaitė jau guli prie „Lopšelio” durų. Šaterienė paspaudžia skambučio mygtuką, o pati pasislepia. Praeina minutė, kita. Kiekviena atrodo jai kaip amžinybė. Tačiau durys neatsidaro. Po kurio laiko mygtukas paspaudžiamas antrą kartą, bet vėl tyla. O lauke šalta, vėjuota rudens naktis. Kaipgi palikti vaikutį likimo valiai? Staiga pasigirsta bildesys atvažiuoja mašina, pilna uniformuotų gestapininkų. Sustos ar nesustos? Mašina praūžia pro šalį, ir vėl sunki tyla ir įtemptas laukimas. Pagaliau durys prasiveria, ir moteris baltu chalatu pasiima vaiką... Tik vėliau teko sužinoti delsimo priežastį. Gydytojo Baublio kabinete sėdėjo nelauktas lankytojas, kuris neturėjo nieko įtarti. Net ne visais savo bendradarbiais gydytojas galėjo pasitikėti. Kai kurių teko saugotis. Bet didžiulę paramą jis nuolat gavo iš seselių Elenos Uborevičienės ir P. Vitonytės, kurioms buvo patikėtos visos „paslaptys”. Nepaisydamos mirtino pavojaus, jos daug padėjo, gelbėjant geto vaikų gyvybes.
Penkis vaikus iš mirties nasrų išnešė į „Lopšelį” panašiu būdu I. Šaterienė. Nenuilstama vaikų gelbėtoja, ji pati suranda mieste drąsių žmonių. Pas Juzefą ir Joną Fedoravičius ji nuveda be tėvų likusią gete Tarybinės Armijos kovotojo Leibeso dukrelę Taibelę, kurią po to pasiėmė pas save, slėpė ir išsaugojo iki išvadavimo Antanina Klimavičiūtė-Balčiūnienė.
Pogrindinės organizacijos narys M. Milneris išdrįso pats nunešti į „Lopšelį” gete gimusią savo dukrelę. Organizacija, miesto draugų padedama, parūpino mergaitei krikšto pažymėjimą Birutės Jovaišaitės vardu. Nakties priedangoje tėvas nepastebimai išnešė dukrelę pro geto tvorą; bet gatvėje vyras su kūdikiu ant rankų atkreipė praeivių dėmesį, o čia dar mergaitė ėmė verkšlenti žydų kalba: „Tėveli, noriu namo!” Jeigu policininkas ar net šiaip pro šalį einantis hitlerininkų pakalikas būtų išgirdęs šiuos garsus, tėvas ir kūdikis būtų sulaukę tragiško galo. Bet, laimei, šį žiemos vakarą Vilijampolės gatvėse nedaug tebuvo praeivių. Plakančia širdimi tėvas pravėrė „Lopšelio” duris ir paliko vaiką prieangyje. Bėgdamas šalin, jis dar girdėjo mergaitės klyksmą „Noriu namo”, kuris ilgai aidėjo sukrėsto tėvo ausyse.
Panašūs atsitikimai privertė pagalvoti apie tai, kad vaikus, prieš išnešant iš geto, reikia migdyti. Nuo šiol, gydytojai Golachienei prižiūrint, medicinos sesuo Š. Berelovičienė įšvirkšdavo šiems vaikams atitinkamą liuminalio dozę. Tačiau tuo jos vaidmuo nesibaigdavo. Dažnai ši energinga moteris, kartu su nenuilstama R. Rozentaliene, nusiėmusios geltonus lopus, kaip elgetos eidavo iš vieno namo į kitą, belsdavosi į nepažįstamų žmonių duris, ieškodamos vietų vaikams.
Šios pastangos nebuvo bergždžios: jos sutiko ne vieną užjaučiančią širdį. Bet kai kur joms atsakydavo neigiamai, kai kur jos pačios patekdavo į keblias situacijas. Kelis sykius jos pakliuvo į hitlerininkų surengtas žmonių gaudynes ir gelbėjosi, šokdamos pro langą arba lipdamos per tvorą. O užėjus į vieną butą Nemuno gatvėje, jas sutiko virtuvėje moteriškė, liepusi nedelsiant nešdintis ir grasinusi pašaukti hitlerininkus, kurie gretimame kambaryje girtuokliavo su jos vyru. Dar blogiau jas sutiko kunigas Kapočius, senelių prieglaudos Aukštaičių gatvėje vedėjas. Išgirdęs, ko jos atėjusios, kunigas paskambino į gestapą. Moterys išmušė iš jo rankų telefono ragelį ir paspruko.
Nepaisant visų nepasisekimų, S. Berelovičienė išvedė iš geto pogrindininkės L. Cimermanienės septynerių metų dukrelę Mają, batsiuvio Ch. Arono vaiką ir kitus mažylius.
Vaikus iš geto pasiėmė auginti taurios moterys Teofilija Kvederavičienė, Ona Bagurskienė, Olga Randomanskienė, Sofija Aleknavičienė, Kazimiera Ramanauskienė ir kitos. Pasiimtus vaikus joms pavyko išsaugoti nuo gestapo seklių, nuo visų karo negandų.
Deja, ne visada žmonių pastangos baigdavosi laimingai. Daugelis puikių žmonių, kovojusių už tai, kad nežūtų nekalti vaikai, patys žuvo gestapo rūsiuose. Žiauriai buvo kankinama Liucija Dagienė, pas kurią gestapininkai rado paslėptą vaiką iš geto. Tik veržlus Tarybinės Armijos puolimas išgelbėjo šią ištvermingą moterį, kuri taip ir neišdavė vaiko tėvų. Gyvybe užmokėjo už savo nenuilstamą veiklą R. Rozentaliene. Grįžtančią iš miesto S. Burko fašistai nušovė prie pat geto tvoros. Žuvo Jonas Statauskas ir jo žmona, išsaugojusieji partizanų vaiką Aliką Abramavičių. Juos nužudė hitlerininkų pakalikai – lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai.
Bet žiauriausiai hitlerininkai persekiojo pačius vaikus. Jei tik susekdavo žydų vaiką, jį likviduodavo kaip baisiausią nusikaltėlį. Vienus hitlerininkai sušaudydavo IX forte, kitiems įšvirkšdavo nuodų. Žuvo pogrindininkų M. Milnerio, D. Markausko dukrelės, akušerės Sandlerienės mergaitė, mažasis Alikas Remigolskis ir kiti vaikai. Dingo pogrindininkų Šaterių ketverių metų Lenutė. Ir vis dėlto, nepaisant atskirų nesėkmių ir sunkių aukų, pogrindinė geto kovos organizacija toliau atkakliai kovojo dėl kiekvieno vaiko gyvybės.
Kad tai buvo būtina, parodė įvykiai, kurie savo žiaurumu neturėjo lygių per visą okupacijos laikotarpį. 1944 metų kovo 27 dienos rytą, kai SS sargybiniai kaip paprastai buvo išvarę darbingus gyventojus į priverčiamuosius darbus, getą apsupo stipriai ginkluoti gestapininkai.Į aptvertą rajoną įvažiavo lengva automašina su garsiakalbiu, kuris skelbė, kad niekas neišdrįstų pasirodyti gatvėje; nusižengusieji bus sušaudyti vietoje. Ir tuo pačiu metu iki dantų ginkluoti hitlerininkai jau bėginėjo po getą, ieškodami savo aukų – mažų vaikų. Surastus lyg pliauskas mesdavo į paruoštus dengtus sunkvežimius, kuriais juos gabeno į pražūtį. Vokiečių iš garsiakalbių skleidžiama muzika nustelbdavo graudų vaikų klyksmą, nelaimingų motinų raudojimą. Kartu su vaikais buvo išvežti ir seneliai, invalidai, ligoniai.
Likę aną rytą gete suaugusieji slėpė vaikus rūsiuose, sandėliukuose, pastogėse, kišo juos į spintas, po lovomis, grūdo kur tik pasitaikė, bet retai kur šie beviltiški mėginimai pasibaigė laimingai. Pogrindinė organizacija, pajutusi pavojų, paskyrė vaikams visas savo slėptuves; jose pavyko išsaugoti kelis šimtus tų, kuriems grėsė mirtis.
Tas pats pasikartojo ir rytojaus dieną. Ir po to, kai pasibaigė ši vaikų akcija, pareikalavusi apie pusantro tūkstančio aukų, išlikę vaikai negalėjo viešai rodytis. Pogrindinė geto organizacija ir toliau stengėsi paslėpti juos mieste, nors tai dabar pasidarė dar sunkiau, dar pavojingiau. Su dar didesniu pasiryžimu draugai iš miesto ištiesė pagalbos ranką pasmerktiesiems.
...Praslinko daugiau kaip 20 metų. Nebeprisimena šiandien KPI Vilniaus skyriaus mašinų statybos fakulteto studentas P. Dvorecas, kaip tėvelis jį nunešė iš geto pas geraširdžius Vilijampolės gyventojus, darbininkus Svigrius, kaip slaugė jį šie žmonės ir, karui praūžus, sveiką perdavė tėvams, grįžusiems iš hitlerinių koncentracijos stovyklų nelaisvės.
O kas žino, kad Lietuvos Kino studijos statybos inžinierė S. Budilovskaja maiše buvo išnešta iš geto pas kelių statybos darbininką Čepulį, kurio žmona Bronė rūpinosi ja kaip savo tikra dukra?
Meile ir šiluma gaubė mažąją Mają Volbaitę jos gelbėtoja Aleksandra Randamanskienė (Adamaitienė). O šiandien, besiruošdama tapti vaikų gydytoja, Maja pasiryžusi su tokia pat meile ir šiluma gydyti mažuosius pacientus.
Kiek pastangų teko padėti S. Aleknavičienei, T. Kvederavičienei ir kitoms moterims, kad Maja Visockaja būtų apsaugota nuo visų pavojų, liktų gyva. O dabar Maja, kadaise išgelbėta iš Kauno geto, dirba III Vilniaus poliklinikos laborante.
Bet, turbūt, didžiausia dalis išgelbėtų vaikų už laimę gyventi, dirbti ir kurti yra dėkingi kilniam žmogui, gydytojui Petrui Baubliui. Tai jaunoji Vilniaus vaikų poliklinikos gydytoja Tamara Levienė, „Beržo” baldų fabriko stalius Volodia Kacas, bibliotekininkė Rozalija Milnerytė, Vandens ir kanalizacijos tresto mechanikas Moisiejus Kotleris ir daugelis daugelis kitų. Įvertindama nepaprastą humanistinį gydytojo Baublio žygdarbį, Tarybinė Vyriausybė apdovanojo jį Didžiojo Tėvynės karo II laipsnio ordinu. Šis aukštas vyriausybinis apdovanojimas yra taip pat didis ir kitų žmonių – kuklių, drąsių tarybinės Tėvynės sūnų ir dukrų, kurie rūsčiu išbandymų laikotarpiu išsaugojo tikrojo Žmogaus vardą, – pasiryžimo ir pasiaukojimo įvertinimas.

Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967