rescuers of jews
Ponia Prezidente, Gerbiami svečiai, brangi Janyte!
Noriu jums padėkoti už tai, kad man buvo suteikta galimybė dalyvauti ir pasisakyti šioje garbingoje ceremonijoje.
Aš, Dovydas Beimanas, gimiau, augau ir mokiausi Vilniuje, bet prieš 24 metus, kuomet pradėjo trupėti sovietinė imperija, išvykau i Izraelį, valstybę, kuri buvo sukurta kaip atsakas į Holokausto baisybes. Izraelyje sutikau savo žmoną Merav ir mums gimė duktė Noa ir sūnus Ido.
Mano mama Sofija Vaškeviciūtė- Beimanienė visą savo gyvenimą šiltai prisimindavo Janę ir jos tėvus, palaikė glaudų ryšį. Kuomet mano tėvai mirė, o aš išvykau į Izraelį, nutrūko tas ryšys.
2009 vasarą mūsų šeima nusprendė aplankyti Lietuvą – šalį, kurioje tokios gilios mano ir mano tėvų šaknys. Tai buvo galimybė atnaujinti prarastą ryšį su Jane, paminėti jos tėvus, kuriems mes būsim amžinai dėkingi už jų poelgius pačiais tragiškiausiais laikais.
Mes važiavome greitkeliu į Raseinių pusę aplankyti Janytės ir parodyti vaikams ir žmonai savo tėvų ir senelių gimtąsias vietas. Taip viskas pastoralu, ramu, gražu, taip skirtinga nuo mūsų karščio ir akinančios saulės šviesos.
Ir štai mes stovime prie didžiulių duobių tiek Jurbarke, iš kur kilęs mano tėvas, tiek Raseiniuose, mamos gimtinėje ir žiūrime į tas vietas, kur galėjo nutrūkti mūsų gyvybės grandinėlė. Ten juk guli mano tėčio tėvai Klara ir Dovydas, jo broliai Ruvenas su Jankeliu ir jo sesuo Mira, mamos motina Tatjana.
Bet ne! Gyvybės grandinėlė nenutrūko!
Vis tik buvo žmonių, kurie sugebėjo padaryti stebuklą toje beviltiškoje, baisioje situacijoje – jie liko ŽMONĖMIS!!!
Šita ceremonija – tai pagarbos ir begalinio dėkingumo ženklas visiems tiems, kurie gelbėjo savo kaimynus, draugus, pažįstamus ir net visiškai svetimus žmones, kurie absoliučioje tamsoje ieškojo vienintelio vilties spindulėlio IŠSIGELBĖJIMO. Ar galėjo mano mama Sofija Vaškeviciūtė -Beimanienė įsivaizduoti, kad po šitiek metų, mes stovėsime čia ir Lietuvos Prezidentė įteikinės Janytei, jos tėvams ir visiems kitiems nuostabiems žmonėms patį garbingiausią, mano manymu, apdovanojimą – apdovanojimą už gėrį, už artimo meilę, už humaniškumą, už drąsą!
Janė, jos tėvai Jonas ir Natalija Vansovičiai ir visi tie, kurie gelbėjo – jie didvyriai. Juk tai, ką jie padarė, tai nebuvo sekundinė mintis mūšio ar gaisro metu pasiaukoti asmeniškai. Tai juk buvo kolosalus, mirtinas pavojus ne tik tam gelbėtojui, bet ir jo artimiesiems. Vansovičių šeima keturius metus saugojo ir globojo mano mamą. Keturius tokius ilgus ir baisius metus!
Aš ir mano sesuo Ilona norime padėkoti gerbiamai poniai Prezidentei už tai, kad Lietuva taip aukštai įvertina Pasaulio Tautų Teisuolių didvyriškumą.
Blogis egzistuoja ten, kur geri žmonės nepajudina piršto prieš jį. Tad būkime budrūs.
Noriu jums padėkoti už tai, kad man buvo suteikta galimybė dalyvauti ir pasisakyti šioje garbingoje ceremonijoje.
Aš, Dovydas Beimanas, gimiau, augau ir mokiausi Vilniuje, bet prieš 24 metus, kuomet pradėjo trupėti sovietinė imperija, išvykau i Izraelį, valstybę, kuri buvo sukurta kaip atsakas į Holokausto baisybes. Izraelyje sutikau savo žmoną Merav ir mums gimė duktė Noa ir sūnus Ido.
Mano mama Sofija Vaškeviciūtė- Beimanienė visą savo gyvenimą šiltai prisimindavo Janę ir jos tėvus, palaikė glaudų ryšį. Kuomet mano tėvai mirė, o aš išvykau į Izraelį, nutrūko tas ryšys.
2009 vasarą mūsų šeima nusprendė aplankyti Lietuvą – šalį, kurioje tokios gilios mano ir mano tėvų šaknys. Tai buvo galimybė atnaujinti prarastą ryšį su Jane, paminėti jos tėvus, kuriems mes būsim amžinai dėkingi už jų poelgius pačiais tragiškiausiais laikais.
Mes važiavome greitkeliu į Raseinių pusę aplankyti Janytės ir parodyti vaikams ir žmonai savo tėvų ir senelių gimtąsias vietas. Taip viskas pastoralu, ramu, gražu, taip skirtinga nuo mūsų karščio ir akinančios saulės šviesos.
Ir štai mes stovime prie didžiulių duobių tiek Jurbarke, iš kur kilęs mano tėvas, tiek Raseiniuose, mamos gimtinėje ir žiūrime į tas vietas, kur galėjo nutrūkti mūsų gyvybės grandinėlė. Ten juk guli mano tėčio tėvai Klara ir Dovydas, jo broliai Ruvenas su Jankeliu ir jo sesuo Mira, mamos motina Tatjana.
Bet ne! Gyvybės grandinėlė nenutrūko!
Vis tik buvo žmonių, kurie sugebėjo padaryti stebuklą toje beviltiškoje, baisioje situacijoje – jie liko ŽMONĖMIS!!!
Šita ceremonija – tai pagarbos ir begalinio dėkingumo ženklas visiems tiems, kurie gelbėjo savo kaimynus, draugus, pažįstamus ir net visiškai svetimus žmones, kurie absoliučioje tamsoje ieškojo vienintelio vilties spindulėlio IŠSIGELBĖJIMO. Ar galėjo mano mama Sofija Vaškeviciūtė -Beimanienė įsivaizduoti, kad po šitiek metų, mes stovėsime čia ir Lietuvos Prezidentė įteikinės Janytei, jos tėvams ir visiems kitiems nuostabiems žmonėms patį garbingiausią, mano manymu, apdovanojimą – apdovanojimą už gėrį, už artimo meilę, už humaniškumą, už drąsą!
Janė, jos tėvai Jonas ir Natalija Vansovičiai ir visi tie, kurie gelbėjo – jie didvyriai. Juk tai, ką jie padarė, tai nebuvo sekundinė mintis mūšio ar gaisro metu pasiaukoti asmeniškai. Tai juk buvo kolosalus, mirtinas pavojus ne tik tam gelbėtojui, bet ir jo artimiesiems. Vansovičių šeima keturius metus saugojo ir globojo mano mamą. Keturius tokius ilgus ir baisius metus!
Aš ir mano sesuo Ilona norime padėkoti gerbiamai poniai Prezidentei už tai, kad Lietuva taip aukštai įvertina Pasaulio Tautų Teisuolių didvyriškumą.
Blogis egzistuoja ten, kur geri žmonės nepajudina piršto prieš jį. Tad būkime budrūs.