Rescuers of Jews
Lazdauskas Stasys
STASYS LAZDAUSKAS
1967 m. išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“, kurią sudaro Katastrofą pergyvenusių žmonių liudijimai (sud. S. Binkienė), yra atskiras skyrelis „Akademija“. Straipsnio autorė Pasaulio Tautų Teisuolė Veterinarijos akademijos darbuotoja biologijos mokslų kandidatė Natalija Likevičienė rašė: Prasidėjus karui Lietuvos veterinarijos akademija Kaune tapo apsupta hitlerinių mirties fabrikų. Jos teritorija ribojosi su spygliuotomis vielomis aptvertu getu, kur okupacijos metais įvairių siaubingų akcijų metu buvo žudomi tūkstančiai žmonių. Netoli ėjo kelias į IX fortą. Akademijos darbuotojai kasdien matydavo vežamas į IX fortą aukas, o vėliau girdėdavo tratančius kulkosvaidžius. Matėme dar daug kitų žvėriškumų, kurių negali suvokti žmogaus protas.
Akademijos darbuotojai kiekvieną rytą pirmiausia susiburdavo vienoje iš laboratorijų ir vieni kitiems pasakodavo apie matytas baisenybes. Vieni reiškė pasipiktinimą, neapykantą žudikams, protestą prieš jų žvėriškumus, kiti tiems baisiems įvykiams buvo abejingi, dėjosi nieko nematą, nieko nežiną ir nejučiomis išslinkdavo iš laboratorijos. Taip per labai trumpą laiką Veterinarijos akademijos darbuotojų tarpusavio santykiai visiškai pasikeitė. Vienų bendradarbiavimas ir draugystė nutrūko, kitus suartino bendri išgyvenimai, augantis pasipriešinimo judėjimas – buvo visokiais būdais gelbėjami persekiojami žmonės.
Į aktyvų pasipriešinimą ir žydų gelbėjimą įsitraukė keli akademijos darbuotojai. Vienas iš jų – tuomet laborantas, vėliau šios akademijos docentas Stasys Lazdauskas. Šių įvykių liudininkė Natalija Likevičienė taip aprašo Stasio Lazdausko pagalbą, gelbėjant Rivą Goldšteinienę ir jos dukrelę:
Prieš pat žiauriausią geto įvykį Vaikų akciją stovykloje buvo neramu. Prasidėjo nauja pabėgimų banga. Neseniai pabėgusiai Rivai Goldšteinienei su vaiku reikėjo skubiai surasti saugią vietą. Mergaitę laikinai atidavėme kažkokiai moteriškei, kuri už pinigus globodavo ir augindavo vaikus. Šią vietą mums nurodė kunigas. Liko motina. Kur ją paslėpti? Pasitarusios nutarėme paprašyti laboranto Stasio Lazdausko priimti Rivą. Stasys Lazdauskas nesvyruodamas sutiko padėti nelaimingajai moteriai. Reikėjo tik kaip nors legalizuoti pabėgėlę, nes Stasio Lazdausko artimiausias kaimynas buvo savisaugos dalinių karininkas. Nutarėme duoti į laikraštį skelbimą, kad Lazdauskų šeimai reikalinga auklė. Jei kas pradės domėtis Riva, galima bus dėtis nieko nežinantiems – auklė atėjo pagal skelbimą. Riva neilgai išbuvo Lazdauskų šeimoje, geri žmonės surado jai saugesnę vietą kaime, ten ji išvyko kartu su vaiku.
Karui pasibaigus, Riva buvo susitikusi su Stasiu Lazdausku, džiaugėsi dėl savo laimingai susiklosčiusio gyvenimo, dėl savo kūdikio, buvo labai dėkinga Stasiui Lazauskui už išgelbėtą gyvybę.
1967 m. išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“, kurią sudaro Katastrofą pergyvenusių žmonių liudijimai (sud. S. Binkienė), yra atskiras skyrelis „Akademija“. Straipsnio autorė Pasaulio Tautų Teisuolė Veterinarijos akademijos darbuotoja biologijos mokslų kandidatė Natalija Likevičienė rašė: Prasidėjus karui Lietuvos veterinarijos akademija Kaune tapo apsupta hitlerinių mirties fabrikų. Jos teritorija ribojosi su spygliuotomis vielomis aptvertu getu, kur okupacijos metais įvairių siaubingų akcijų metu buvo žudomi tūkstančiai žmonių. Netoli ėjo kelias į IX fortą. Akademijos darbuotojai kasdien matydavo vežamas į IX fortą aukas, o vėliau girdėdavo tratančius kulkosvaidžius. Matėme dar daug kitų žvėriškumų, kurių negali suvokti žmogaus protas.
Akademijos darbuotojai kiekvieną rytą pirmiausia susiburdavo vienoje iš laboratorijų ir vieni kitiems pasakodavo apie matytas baisenybes. Vieni reiškė pasipiktinimą, neapykantą žudikams, protestą prieš jų žvėriškumus, kiti tiems baisiems įvykiams buvo abejingi, dėjosi nieko nematą, nieko nežiną ir nejučiomis išslinkdavo iš laboratorijos. Taip per labai trumpą laiką Veterinarijos akademijos darbuotojų tarpusavio santykiai visiškai pasikeitė. Vienų bendradarbiavimas ir draugystė nutrūko, kitus suartino bendri išgyvenimai, augantis pasipriešinimo judėjimas – buvo visokiais būdais gelbėjami persekiojami žmonės.
Į aktyvų pasipriešinimą ir žydų gelbėjimą įsitraukė keli akademijos darbuotojai. Vienas iš jų – tuomet laborantas, vėliau šios akademijos docentas Stasys Lazdauskas. Šių įvykių liudininkė Natalija Likevičienė taip aprašo Stasio Lazdausko pagalbą, gelbėjant Rivą Goldšteinienę ir jos dukrelę:
Prieš pat žiauriausią geto įvykį Vaikų akciją stovykloje buvo neramu. Prasidėjo nauja pabėgimų banga. Neseniai pabėgusiai Rivai Goldšteinienei su vaiku reikėjo skubiai surasti saugią vietą. Mergaitę laikinai atidavėme kažkokiai moteriškei, kuri už pinigus globodavo ir augindavo vaikus. Šią vietą mums nurodė kunigas. Liko motina. Kur ją paslėpti? Pasitarusios nutarėme paprašyti laboranto Stasio Lazdausko priimti Rivą. Stasys Lazdauskas nesvyruodamas sutiko padėti nelaimingajai moteriai. Reikėjo tik kaip nors legalizuoti pabėgėlę, nes Stasio Lazdausko artimiausias kaimynas buvo savisaugos dalinių karininkas. Nutarėme duoti į laikraštį skelbimą, kad Lazdauskų šeimai reikalinga auklė. Jei kas pradės domėtis Riva, galima bus dėtis nieko nežinantiems – auklė atėjo pagal skelbimą. Riva neilgai išbuvo Lazdauskų šeimoje, geri žmonės surado jai saugesnę vietą kaime, ten ji išvyko kartu su vaiku.
Karui pasibaigus, Riva buvo susitikusi su Stasiu Lazdausku, džiaugėsi dėl savo laimingai susiklosčiusio gyvenimo, dėl savo kūdikio, buvo labai dėkinga Stasiui Lazauskui už išgelbėtą gyvybę.