Rescuers of Jews
Jakas Povilas
From Shulamit Gordon-Lirov’s article
Unarmed Fighters. Ed. S. Binkienė. Vilnius, 1967
[...] Intersection of Kęstučio and Kanto streets. A sign above the front door saying "Oculist E. Buivydaitė-Kutorgienė“. I am climbing up the stairs. I am jumpy. I forget all negative experiences of that day. I was scared to join a brigade of strangers in the morning and leave the ghetto with them. An hour ago I removed my yellow stars and left my workplace unnoticed. I boldly walked the sidewalk the whole way from Miško Street to Kęstučio Street... Who could have thought that I was not a “pure Aryan”? But I felt as if the ground was burning under my feet...
There were many people in the reception. These were, of course, patients. Well, maybe not all of them. I knew that Mrs. Kutorgienė and her son were underground activists; that they were keeping in touch with partisans and that they were helping the Jews from the ghetto as hard as they could... It was great fortune to reach those people.
I saw a tall blonde woman wearing a white coat. Her gestures where energetic and abrupt. She took me to her office, put me in a patient’s chair and dripped some eye-drops in my eyes... – another patient happened to be in the office at the same time. Only after he left, she started talking to me. She had received all the information about me from her son, and she told me that she would get me a document and a place to live. I could not stay in her place – it was too dangerous. Her apartment had been searched several times already. And janitor was watching them all the time... Everybody was suspecting her but could not catch her red-handed...
Eventually, Mr. Jakas made me a document – a temporary identity card. I became Aldona Vaičiulionytė. Mrs. Kutorgienė runs over advertisements in the newspaper looking for a household that needs a handmaiden. These are in great demand – the newspaper is full of advertisements. This is because young girls are taken to Germany and handmaidens are hard to come by... From the multitude of advertisements, Mrs. Kutorgienė chooses the most suitable one – a house in Vaižganto Street, Žaliakalnis neighbourhood. She makes a call and finds out that the hostess is Elzė Miniotienė, a widow with four boys. Persuasively, Mrs. Kutorgienė describes the handmaiden as a nice and honest girl. Mrs. Miniotienė does not ask who she is speaking to and Mrs. Kutorgienė does not introduce herself.
The next day, I went to meet the hostess. She was a tall and very beautiful woman with regular facial features and black straight combed hair. She was calm and dignified, never raised her voice despite having to take care of four boys of 4, 7, 11 and 13! I did not seem to have raised her any doubts. Just in case, Mr. Jakas called her too and also recommended this honest girl... This time, Mrs. Miniotienė did not ask questions either. Only about a week later she asked me who the people that called were. I told her that those were my former teacher and his wife. She was satisfied with my answer, and never again did she ask me questions or inquire who I was and where I came from. [...]
Unarmed Fighters. Ed. S. Binkienė. Vilnius, 1967
[...] Intersection of Kęstučio and Kanto streets. A sign above the front door saying "Oculist E. Buivydaitė-Kutorgienė“. I am climbing up the stairs. I am jumpy. I forget all negative experiences of that day. I was scared to join a brigade of strangers in the morning and leave the ghetto with them. An hour ago I removed my yellow stars and left my workplace unnoticed. I boldly walked the sidewalk the whole way from Miško Street to Kęstučio Street... Who could have thought that I was not a “pure Aryan”? But I felt as if the ground was burning under my feet...
There were many people in the reception. These were, of course, patients. Well, maybe not all of them. I knew that Mrs. Kutorgienė and her son were underground activists; that they were keeping in touch with partisans and that they were helping the Jews from the ghetto as hard as they could... It was great fortune to reach those people.
I saw a tall blonde woman wearing a white coat. Her gestures where energetic and abrupt. She took me to her office, put me in a patient’s chair and dripped some eye-drops in my eyes... – another patient happened to be in the office at the same time. Only after he left, she started talking to me. She had received all the information about me from her son, and she told me that she would get me a document and a place to live. I could not stay in her place – it was too dangerous. Her apartment had been searched several times already. And janitor was watching them all the time... Everybody was suspecting her but could not catch her red-handed...
Eventually, Mr. Jakas made me a document – a temporary identity card. I became Aldona Vaičiulionytė. Mrs. Kutorgienė runs over advertisements in the newspaper looking for a household that needs a handmaiden. These are in great demand – the newspaper is full of advertisements. This is because young girls are taken to Germany and handmaidens are hard to come by... From the multitude of advertisements, Mrs. Kutorgienė chooses the most suitable one – a house in Vaižganto Street, Žaliakalnis neighbourhood. She makes a call and finds out that the hostess is Elzė Miniotienė, a widow with four boys. Persuasively, Mrs. Kutorgienė describes the handmaiden as a nice and honest girl. Mrs. Miniotienė does not ask who she is speaking to and Mrs. Kutorgienė does not introduce herself.
The next day, I went to meet the hostess. She was a tall and very beautiful woman with regular facial features and black straight combed hair. She was calm and dignified, never raised her voice despite having to take care of four boys of 4, 7, 11 and 13! I did not seem to have raised her any doubts. Just in case, Mr. Jakas called her too and also recommended this honest girl... This time, Mrs. Miniotienė did not ask questions either. Only about a week later she asked me who the people that called were. I told her that those were my former teacher and his wife. She was satisfied with my answer, and never again did she ask me questions or inquire who I was and where I came from. [...]
Kelias dienas ir naktis gyvenau viena „savo“ namelyje. Įdomu, kad visiškai nebijojau vienatvės ir miško. Bijojau tik žmonių. Bet vieną naktį labai išsigandau. Prie pat namelio išgirdau vyriškus balsus. Kitą dieną Kutorgienė liepė man pereiti į jos vasarnamį. Ir čia praleidau nuostabias dvi savaites. Visą tą laiką nė nedrįsau svajoti apie tokią laimę – gyventi pas savo gelbėtoją, o dabar atsidūriau pas ją. Ji gyveno su savo seserimi Marija Buivydaite, Kauno universiteto chemijos dėstytoja, ir 8–10 metų berniuku Dima. Jis buvo vienas iš tų rusų vaikų, kuriuos vokiečiai, veždami iš laikinai okupuotų sričių, pardavinėjo po markę Kauno stotyje...
Čia pat už kelių namų gyveno kiti nuostabūs žmonės – Helene Holzman su savo dukra Margarete. Motina – aukšta, plona, išdžiūvusi, juoda, žydiško veido, bet grynaukraujė vokietė. Jos žydą vyrą, o vėliau ir dukrą komjaunuolę Marytę fašistai nužudė pirmomis karo dienomis IX forte. Helene Holzman kaip vokietė galėjo gyventi legaliai. Bet ji nesitenkino tokiu egzistavimu. Kartu su E. Kutorgiene, S. Binkiene, seserimis N. ir L. Fugalevičiūtėmis ir N. Jegorova jos gelbėjo pažįstamus ir nepažįstamus žydus, mažus vaikus... Prie pat Kulautuvos buvo Fugalevičiūčių sodyba. Joje ilgą laiką gyveno būrys įvairių tautybių vaikų. Išliko nuotrauka: raudonarmiečių sunkvežimis ir į jį sulipę vaikai. Kaip tik tą dieną, 1963 m. vasarį, kai [dienraštyje] „Tiesa“ buvo išspausdinta ši nuotrauka, laidojome E. Kutorgienę...
Mano nuotaika tomis dienomis Kulautuvoje buvo labai prislėgta. Raudonoji armija artėjo. Liepos 13-ąją buvo išvaduotas Vilnius. Laisvė jau čia pat. Bet kartu pasiekė kita žinia – klaiki, baisi. Dega getas! Vokiečiai traukdamiesi likusius Kauno geto žydus išvežė į Vokietiją, į koncentracijos stovyklas. Žinodami, kad daug žmonių pasislėpė slėptuvėse, vadinamosiose malinose, jie išsprogdino ir padegė visą getą. Ugnies iš slėptuvių išgintus dūmuose besiblaškančius žmones vokiečiai čia pat šaudė arba mėtė gyvus atgal į liepsnas... Visi žuvo. Pasakojo, kad Žaliakalnyje savaitę buvo neįmanoma atidaryti langų, vis rūko dūmai... Kur tėtis ir kur Ruva? Kam man gyventi, jei visi žuvo?.. Jaučiausi be galo pavargusi ir sena. Laimė, šalia buvo Elena Kutorgienė, bebaimė kovotoja su fašizmu, hitlerinės okupacijos metais tapusi komuniste. Ji mokėjo bet kokiomis sąlygomis matyti grožį, mylėti gamtą, džiaugtis ja. Ryškiai pamenu, kaip ėjome su ja mišku ir ji, staiga sustojusi, apkabino medį ir pradėjo garsiai žavėtis juo...
Vakarais išsitraukdavome iš po lovos radijo imtuvą ir klausydavomės Maskvos. Dieve, kokios tai buvo dienos! Kasdien vis naujos raudonarmiečių pergalės. Hitlerininkų gaujos traukėsi į Vokietijos pusę. Pagaliau, pagaliau, būsime laisvi! Pradėjome mažiau saugotis. Elena Kutorgienė su įgimtu temperamentu ir įkarščiu ginčijosi su moterimis, kurios buvo patikėjusios hitlerininkų ir buržuazinių nacionalistų skleidžiamais prasimanymais apie Tarybinę Armiją [SSRS armija – red. past.]. Vis dėlto atvirai ginčytis ir reikšti simpatijas buvo dar per anksti.
Labai įsiminė dėl pavojų ir emocijų liepos 29-oji. Buvo saulėta, karšta diena. Su Margarete po pietų nuėjome maudytis. Grįždama pastebėjau, kad verandoje su Kutorgiene sėdi kažkoks aukštas vokiečių karininkas. Aplenkusi verandą, priėjau iš kiemo pusės prie mūsų kambario lango. Prišoko Kutorgienės sesuo Marija ir, pažiūrėjusi į mane didžiulėmis išgąsčio kupinomis akimis, sušuko:
– Aldona, bėk, pas mus krata!
Aš tik spėjau riktelėti: „Duokit portfelį!“, Marija suskubo per langą jį paduoti, ir po sekundės vokiečiai jau buvo kambaryje.
Dideliame odiniame portfelyje buvo sudėti brangiausi Elenos Kutorgienės daiktai, o svarbiausia – jos dienoraštis, kurį ji pradėjo rašyti pirmą karo dieną ir rašė visą karą. Vien tik už tą sąsiuvinį galėjo sušaudyti ne tik ją, bet ir visą jos šeimą. O juk buvo dar ir jos sūnaus Viktoro okupacijos metų dienoraštis, iš Kauno geto išnešti rankraščiai, VKP(b) istorija... Portfelį visą laiką slėpėme, bet dabar, kai frontas buvo jau čia pat ir vis aiškiau buvo girdėti patrankų dundesys, ir kiekvieną minutę galėjome atsidurti ugnies linijoje, iš visų daiktų reikėjo išsaugoi tik portfelį. Jame esantis dienoraštis turės papasakoti, kas darėsi hitlerininkų okupuotoje Lietuvoje. Dėl to portfelis ir gulėjo pačioje matomiausioje vietoje ant stalo. Gestapininkai jį būtų iš karto patikrinę...
Nubėgau pranešti Helene Holzman apie kratą ir pasitarti, ką daryti. Palikti pas ją portfelio buvo negalima: jei atėjo pas Kutorgienę, netrukus ateis ir čia. Buvo nutarta, kad portfelį paslėpsiu miške ir lauksiu, kol manęs ateis. Tiksliai sutarėme, kur aš būsiu.
...Eina gatve basa mergaitė, nešina dideliu vyrišku odiniu portfeliu. Geriausiu atveju kas nors galėjo pamanyti, kad aš jį pavogiau. O jei patikrins?.. Pamiškėje buvo apsistojusi besitraukiančių vokiečių kareivių stovykla. Deja, kito kelio nebuvo. Ėjau ramiai, nelabai skubėdama. Praėjau!
Atsidūrusi miške, įlindau į pačius tankiausius krūmus, nukasiau minkštas samanas ir po jomis paslėpiau portfelio turinį. Padėjau lyg netyčia numestą popieriuką, kad vėliau rasčiau šią vietą. Išlindau iš krūmų ir pradėjau laukti. Laikrodžio neturėjau. Nervinausi. Nusileido saulė. O manęs vis niekas nepašaukia. Gal Kutorgienę suėmė? O kas dabar terliosis ir užsiims teismais, tardymais ir kalėjimais? Juk čia frontas – viską sprendžia karo lauko teismas. Iš karto sušaudys... Dabar, prieš pat galą! O gal hitlerininkai atėjo dėl manęs? Gal kas įskundė? Laikas vis bėgo... Pagaliau tolumoje išgirdau: „Aldona!“ Pasirodo, Helene Holzman su Margarete ieško manęs jau gerą pusvalandį, mat vaikštinėdama aš gerokai nukrypau nuo sutartos vietos. O krata baigėsi laimingai. Nieko nerado. Apie mane neužsiminė. Vokiečiai išėjo, palikę tik didžiausią netvarką.
Namuose buvo Kutorgienė, jos sesuo ir Aleksandras Timinskis – puikus žmogus, senas geras Elenos bičiulis, prieškario Lietuvoje dirbęs Kauno rusų gimnazijos direktoriumi. Visi buvo baisiai susijaudinę. Kambarys skendėjo tamsoje. Paklausiau, ar nerado mano žalio sąsiuvinio, kuriame kaip tik šiandien pradėjau rašyti apie save... Jau taip arti buvo išsivadavimo valanda, kad nebepaisiau jokio atsargumo. Taip norėjosi išsiverkti, prisiminti savuosius. Bent sąsiuvinyje pasikalbėti su visais... Sąsiuvinis buvo rudame rankinuke, kurį man padovanojo Kutorgienė. Bet rankinuko nėra!
Apvertėme aukštyn kojomis kambarį, deja, nieko neradome. Be to, taip tamsu. Pagaliau radome! Pavojus praėjo!
Daktarė labai nenorėjo palikti miške dienoraščio ir kitų paslėptų dokumentų. Buvo nutarta, kad mudu su Aleksandru Ivanovičiumi nueisime į mišką, paimsime viską, ir jis viską parsineš šiai nakčiai namo.
Pamenu, kaip su juo ėjome. Buvo beveik tamsu, švietė mėnulis. Reikėjo labai skubėti – po pusvalandžio (22 val.) prasideda komendanto valanda, bus nebegalima vaikščioti. Ėjome greitu žingsniu, tylėjome. Puikiai pamenu tą ypatingą, gal vaikišką, bet pašėlusiai gerą jausmą. Pirmą kartą po visų tų baisių metų pasijutau reikalinga, atlikdama svarbią, neįprastą užduotį... Pasiekėme tą vietą be 15 minučių 22 val. Atkasiau. Aleksandras Ivanovičius jau norėjo imti portfelį, bet staiga – akimirksniu! – nusprendėme, kad nereikia. O jei sulaikys ir ras? ...Greitai leidomės į namus.
Kitą rytą A. Timinskis papasakojo, kad ir tikrai prie pat namų jį sulaikė vokiečių patrulis ir apieškojo. O jei būtų radę! ...Visa laimė, kad palikome portfelį miške!
Naktis buvo nerami. Vis bijojome vokiečių. Bet jie nebepasirodė. Turbūt puikiai vokiškai kalbanti ori senyva gydytoja jokių abejonių jiems nekėlė. Paaiškėjo, kad Kutorgienę tada buvo įskundusi viena iš tų poniučių, kurias ji prieš kelias dienas taip karštai stengėsi įtikinti, kad raudonarmiečiai nežudo moterų ir vaikų... Atėję hitlerininkai jai pateikė tris kaltinimus: jog agitavusi, kad „rusai nieko nežudys“; jog gailinti žydų; jog specialiai Raudonajai armijai auginanti nuostabų vilkšunį. Dėl šuns (o šuo tikrai buvo, ir Kutorgienė jį iš tiesų laikė ir atidavė raudonarmiečiams) gydytoja nusijuokė ir ironizuodama pareiškė, jog ne tam išleido tiek pinigų brangiam šuniui, kad atiduotų jį „raudoniesiems“. Dėl žydų ji drąsiai pasakė, jog jie turintys suprasti, kad ji – moteris ir gydytoja – negalinti taikytis su tuo, kad žudomi vaikai. Ką ji atsakė į pirmą klausimą, neprisimenu. Prasidėjus kratai ir visiems perėjus iš verandos į kambarį, daktarė pasakė, kad nelabai gerai jaučiasi, ir atsigulė į lovą. Mat po lova stovėjo radijo imtuvas. Vienas karininkas rado mažą užrašų knygutę, kurioje buvo perrašyta daug eilėraščių ir užsienio adresų. Tarp jų buvo ir žydiškų pavardžių. Tarp adresų figūravo įvairūs miestai, tarp jų ir Londonas. Karininkas apie tai raportavo vyresniajam, bet Kutorgienė sugebėjo ir šįkart išsisukti. Ji netgi pasišaipė: „Žinoma, kad turiu tiesioginį ryšį su Londonu. Kasdien kalbuosi telefonu su Čerčiliu...“
Po ilgo laiko, 1962 m. lapkričio pabaigoje, su savo vyru buvau respublikinėje bibliografų konferencijoje Kaune. Kaip visada, atvažiavusi į šį miestą, apsistojau pas Kutorgienę. Mes labai džiaugėmės, galėdami pabūti pas ją. Iki vėlyvos nakties sėdėjome kabinete ir kalbėjomės. Nors ne kokios sveikatos, ji vis dar buvo kupina jaunatviškos energijos, viskuo gyvai domėjosi. Pasakojo, kaip ji susižavėjusi kibernetikos problemomis. Jokiu būdu nenorėjo prigulti ant sofos.
– Ką jūs, ką jūs, aš niekada, tokiu metu aš dar negulu...
Vos įkalbėjome ją bent atsiremti į pagalvę ir ištiesti kojas. Sėdėjome tame istoriniame kabinete ir nejučia vėl nuklydome į anuos tolimus, bet vis dar tarytum vakar buvusius laikus. Elena pasakojo daugeliui žydų vaikų šiame kabinete dariusi injekcijas, kad jie užmigtų ir juos būtų galima krepšiuose lengviau išvežti į saugią vietą. Daug tokių „krepšių“ perėjo per jos rankas. Aktyviai tame šventame darbe, be jos sūnaus Viktoro, dalyvavo ir viena slaugė, kurios pavardę ji, deja, pamiršo. Šiame kambaryje kartais apsilankydavo didvyriška komunistų partijos duktė ir šauni partizanė Gesė Glezerytė, pogrindininkai, atvykę iš geto, ir daugelis kitų.
Tą vakarą Kutorgienė papasakojo įdomią detalę apie kratą Kulautuvoje. Pasirodo, nacių karininkas, kuris rado užrašų knygutę, buvo emigrantas rusų baltagvardietis. Jiems išeinant tas „vokietis“ staiga prabilo rusiškai(viršininkui negirdint).
– Kad jūs „bolševička“, aš nė kiek neabejoju, – tarė jis, – bet vokiečiui nepasakysiu dėl to, kad jūs taip nuostabiai jaučiate ir mylite didžiąją rusų poeziją (knygutėje buvo surašytos Kutorgienės mėgstamiausios rusų poetų eilės).
Staiga pasiilgęs tėvynės baltagvardietis, tarnavęs gestape, išgelbėjo aktyvią kovotoją su fašizmu vien tik dėl poezijos, priminusios jam vaikystę...
O kitą dieną po kratos, vos sulaukusios 6 valandos ryto, su Elena Kutorgiene pasiėmėme didelį maišą ir išėjome į mišką neva pasirinkti malkų. Po kiek laiko iš tikrųjų parsitempėme maišą kankorėžių. Po jais maišo dugne gulėjo brangus dienoraštis...
Po kelių valandų vokiečių kariuomenė pasitraukė, bet raudonarmiečių nebuvo dar visą dieną. Virš Kulautuvos zvimbė kulkos. Gyventojai slėpėsi. Tiesa, mes irgi buvome sulindę į negilų rūsį kieme, bet apie baimę buvo net juokinga galvoti. Mes taip džiaugėmės, taip ilgai ir karštai laukėme tos dienos, kad negalėjome nė įsivaizduoti, jog tos zvimbiančios kulkos gali netyčia pataikyti ir į mus. Tokį pat džiaugsmą patirdavau dar gete, kai sovietų lėktuvai bombarduodavo Kauną. Fašistai kaip pelės smukdavo į skyles, o mes norėdavome šokti gatvėse. Mes karštai laukdavome tų bombų, nors žinojome, kad jos gali nukristi ir Vilijampolėje.
...Visą dieną šaudė. Naktį vis dėlto miegojome lovose. O rytas atnešė laisvę.
Čia pat už kelių namų gyveno kiti nuostabūs žmonės – Helene Holzman su savo dukra Margarete. Motina – aukšta, plona, išdžiūvusi, juoda, žydiško veido, bet grynaukraujė vokietė. Jos žydą vyrą, o vėliau ir dukrą komjaunuolę Marytę fašistai nužudė pirmomis karo dienomis IX forte. Helene Holzman kaip vokietė galėjo gyventi legaliai. Bet ji nesitenkino tokiu egzistavimu. Kartu su E. Kutorgiene, S. Binkiene, seserimis N. ir L. Fugalevičiūtėmis ir N. Jegorova jos gelbėjo pažįstamus ir nepažįstamus žydus, mažus vaikus... Prie pat Kulautuvos buvo Fugalevičiūčių sodyba. Joje ilgą laiką gyveno būrys įvairių tautybių vaikų. Išliko nuotrauka: raudonarmiečių sunkvežimis ir į jį sulipę vaikai. Kaip tik tą dieną, 1963 m. vasarį, kai [dienraštyje] „Tiesa“ buvo išspausdinta ši nuotrauka, laidojome E. Kutorgienę...
Mano nuotaika tomis dienomis Kulautuvoje buvo labai prislėgta. Raudonoji armija artėjo. Liepos 13-ąją buvo išvaduotas Vilnius. Laisvė jau čia pat. Bet kartu pasiekė kita žinia – klaiki, baisi. Dega getas! Vokiečiai traukdamiesi likusius Kauno geto žydus išvežė į Vokietiją, į koncentracijos stovyklas. Žinodami, kad daug žmonių pasislėpė slėptuvėse, vadinamosiose malinose, jie išsprogdino ir padegė visą getą. Ugnies iš slėptuvių išgintus dūmuose besiblaškančius žmones vokiečiai čia pat šaudė arba mėtė gyvus atgal į liepsnas... Visi žuvo. Pasakojo, kad Žaliakalnyje savaitę buvo neįmanoma atidaryti langų, vis rūko dūmai... Kur tėtis ir kur Ruva? Kam man gyventi, jei visi žuvo?.. Jaučiausi be galo pavargusi ir sena. Laimė, šalia buvo Elena Kutorgienė, bebaimė kovotoja su fašizmu, hitlerinės okupacijos metais tapusi komuniste. Ji mokėjo bet kokiomis sąlygomis matyti grožį, mylėti gamtą, džiaugtis ja. Ryškiai pamenu, kaip ėjome su ja mišku ir ji, staiga sustojusi, apkabino medį ir pradėjo garsiai žavėtis juo...
Vakarais išsitraukdavome iš po lovos radijo imtuvą ir klausydavomės Maskvos. Dieve, kokios tai buvo dienos! Kasdien vis naujos raudonarmiečių pergalės. Hitlerininkų gaujos traukėsi į Vokietijos pusę. Pagaliau, pagaliau, būsime laisvi! Pradėjome mažiau saugotis. Elena Kutorgienė su įgimtu temperamentu ir įkarščiu ginčijosi su moterimis, kurios buvo patikėjusios hitlerininkų ir buržuazinių nacionalistų skleidžiamais prasimanymais apie Tarybinę Armiją [SSRS armija – red. past.]. Vis dėlto atvirai ginčytis ir reikšti simpatijas buvo dar per anksti.
Labai įsiminė dėl pavojų ir emocijų liepos 29-oji. Buvo saulėta, karšta diena. Su Margarete po pietų nuėjome maudytis. Grįždama pastebėjau, kad verandoje su Kutorgiene sėdi kažkoks aukštas vokiečių karininkas. Aplenkusi verandą, priėjau iš kiemo pusės prie mūsų kambario lango. Prišoko Kutorgienės sesuo Marija ir, pažiūrėjusi į mane didžiulėmis išgąsčio kupinomis akimis, sušuko:
– Aldona, bėk, pas mus krata!
Aš tik spėjau riktelėti: „Duokit portfelį!“, Marija suskubo per langą jį paduoti, ir po sekundės vokiečiai jau buvo kambaryje.
Dideliame odiniame portfelyje buvo sudėti brangiausi Elenos Kutorgienės daiktai, o svarbiausia – jos dienoraštis, kurį ji pradėjo rašyti pirmą karo dieną ir rašė visą karą. Vien tik už tą sąsiuvinį galėjo sušaudyti ne tik ją, bet ir visą jos šeimą. O juk buvo dar ir jos sūnaus Viktoro okupacijos metų dienoraštis, iš Kauno geto išnešti rankraščiai, VKP(b) istorija... Portfelį visą laiką slėpėme, bet dabar, kai frontas buvo jau čia pat ir vis aiškiau buvo girdėti patrankų dundesys, ir kiekvieną minutę galėjome atsidurti ugnies linijoje, iš visų daiktų reikėjo išsaugoi tik portfelį. Jame esantis dienoraštis turės papasakoti, kas darėsi hitlerininkų okupuotoje Lietuvoje. Dėl to portfelis ir gulėjo pačioje matomiausioje vietoje ant stalo. Gestapininkai jį būtų iš karto patikrinę...
Nubėgau pranešti Helene Holzman apie kratą ir pasitarti, ką daryti. Palikti pas ją portfelio buvo negalima: jei atėjo pas Kutorgienę, netrukus ateis ir čia. Buvo nutarta, kad portfelį paslėpsiu miške ir lauksiu, kol manęs ateis. Tiksliai sutarėme, kur aš būsiu.
...Eina gatve basa mergaitė, nešina dideliu vyrišku odiniu portfeliu. Geriausiu atveju kas nors galėjo pamanyti, kad aš jį pavogiau. O jei patikrins?.. Pamiškėje buvo apsistojusi besitraukiančių vokiečių kareivių stovykla. Deja, kito kelio nebuvo. Ėjau ramiai, nelabai skubėdama. Praėjau!
Atsidūrusi miške, įlindau į pačius tankiausius krūmus, nukasiau minkštas samanas ir po jomis paslėpiau portfelio turinį. Padėjau lyg netyčia numestą popieriuką, kad vėliau rasčiau šią vietą. Išlindau iš krūmų ir pradėjau laukti. Laikrodžio neturėjau. Nervinausi. Nusileido saulė. O manęs vis niekas nepašaukia. Gal Kutorgienę suėmė? O kas dabar terliosis ir užsiims teismais, tardymais ir kalėjimais? Juk čia frontas – viską sprendžia karo lauko teismas. Iš karto sušaudys... Dabar, prieš pat galą! O gal hitlerininkai atėjo dėl manęs? Gal kas įskundė? Laikas vis bėgo... Pagaliau tolumoje išgirdau: „Aldona!“ Pasirodo, Helene Holzman su Margarete ieško manęs jau gerą pusvalandį, mat vaikštinėdama aš gerokai nukrypau nuo sutartos vietos. O krata baigėsi laimingai. Nieko nerado. Apie mane neužsiminė. Vokiečiai išėjo, palikę tik didžiausią netvarką.
Namuose buvo Kutorgienė, jos sesuo ir Aleksandras Timinskis – puikus žmogus, senas geras Elenos bičiulis, prieškario Lietuvoje dirbęs Kauno rusų gimnazijos direktoriumi. Visi buvo baisiai susijaudinę. Kambarys skendėjo tamsoje. Paklausiau, ar nerado mano žalio sąsiuvinio, kuriame kaip tik šiandien pradėjau rašyti apie save... Jau taip arti buvo išsivadavimo valanda, kad nebepaisiau jokio atsargumo. Taip norėjosi išsiverkti, prisiminti savuosius. Bent sąsiuvinyje pasikalbėti su visais... Sąsiuvinis buvo rudame rankinuke, kurį man padovanojo Kutorgienė. Bet rankinuko nėra!
Apvertėme aukštyn kojomis kambarį, deja, nieko neradome. Be to, taip tamsu. Pagaliau radome! Pavojus praėjo!
Daktarė labai nenorėjo palikti miške dienoraščio ir kitų paslėptų dokumentų. Buvo nutarta, kad mudu su Aleksandru Ivanovičiumi nueisime į mišką, paimsime viską, ir jis viską parsineš šiai nakčiai namo.
Pamenu, kaip su juo ėjome. Buvo beveik tamsu, švietė mėnulis. Reikėjo labai skubėti – po pusvalandžio (22 val.) prasideda komendanto valanda, bus nebegalima vaikščioti. Ėjome greitu žingsniu, tylėjome. Puikiai pamenu tą ypatingą, gal vaikišką, bet pašėlusiai gerą jausmą. Pirmą kartą po visų tų baisių metų pasijutau reikalinga, atlikdama svarbią, neįprastą užduotį... Pasiekėme tą vietą be 15 minučių 22 val. Atkasiau. Aleksandras Ivanovičius jau norėjo imti portfelį, bet staiga – akimirksniu! – nusprendėme, kad nereikia. O jei sulaikys ir ras? ...Greitai leidomės į namus.
Kitą rytą A. Timinskis papasakojo, kad ir tikrai prie pat namų jį sulaikė vokiečių patrulis ir apieškojo. O jei būtų radę! ...Visa laimė, kad palikome portfelį miške!
Naktis buvo nerami. Vis bijojome vokiečių. Bet jie nebepasirodė. Turbūt puikiai vokiškai kalbanti ori senyva gydytoja jokių abejonių jiems nekėlė. Paaiškėjo, kad Kutorgienę tada buvo įskundusi viena iš tų poniučių, kurias ji prieš kelias dienas taip karštai stengėsi įtikinti, kad raudonarmiečiai nežudo moterų ir vaikų... Atėję hitlerininkai jai pateikė tris kaltinimus: jog agitavusi, kad „rusai nieko nežudys“; jog gailinti žydų; jog specialiai Raudonajai armijai auginanti nuostabų vilkšunį. Dėl šuns (o šuo tikrai buvo, ir Kutorgienė jį iš tiesų laikė ir atidavė raudonarmiečiams) gydytoja nusijuokė ir ironizuodama pareiškė, jog ne tam išleido tiek pinigų brangiam šuniui, kad atiduotų jį „raudoniesiems“. Dėl žydų ji drąsiai pasakė, jog jie turintys suprasti, kad ji – moteris ir gydytoja – negalinti taikytis su tuo, kad žudomi vaikai. Ką ji atsakė į pirmą klausimą, neprisimenu. Prasidėjus kratai ir visiems perėjus iš verandos į kambarį, daktarė pasakė, kad nelabai gerai jaučiasi, ir atsigulė į lovą. Mat po lova stovėjo radijo imtuvas. Vienas karininkas rado mažą užrašų knygutę, kurioje buvo perrašyta daug eilėraščių ir užsienio adresų. Tarp jų buvo ir žydiškų pavardžių. Tarp adresų figūravo įvairūs miestai, tarp jų ir Londonas. Karininkas apie tai raportavo vyresniajam, bet Kutorgienė sugebėjo ir šįkart išsisukti. Ji netgi pasišaipė: „Žinoma, kad turiu tiesioginį ryšį su Londonu. Kasdien kalbuosi telefonu su Čerčiliu...“
Po ilgo laiko, 1962 m. lapkričio pabaigoje, su savo vyru buvau respublikinėje bibliografų konferencijoje Kaune. Kaip visada, atvažiavusi į šį miestą, apsistojau pas Kutorgienę. Mes labai džiaugėmės, galėdami pabūti pas ją. Iki vėlyvos nakties sėdėjome kabinete ir kalbėjomės. Nors ne kokios sveikatos, ji vis dar buvo kupina jaunatviškos energijos, viskuo gyvai domėjosi. Pasakojo, kaip ji susižavėjusi kibernetikos problemomis. Jokiu būdu nenorėjo prigulti ant sofos.
– Ką jūs, ką jūs, aš niekada, tokiu metu aš dar negulu...
Vos įkalbėjome ją bent atsiremti į pagalvę ir ištiesti kojas. Sėdėjome tame istoriniame kabinete ir nejučia vėl nuklydome į anuos tolimus, bet vis dar tarytum vakar buvusius laikus. Elena pasakojo daugeliui žydų vaikų šiame kabinete dariusi injekcijas, kad jie užmigtų ir juos būtų galima krepšiuose lengviau išvežti į saugią vietą. Daug tokių „krepšių“ perėjo per jos rankas. Aktyviai tame šventame darbe, be jos sūnaus Viktoro, dalyvavo ir viena slaugė, kurios pavardę ji, deja, pamiršo. Šiame kambaryje kartais apsilankydavo didvyriška komunistų partijos duktė ir šauni partizanė Gesė Glezerytė, pogrindininkai, atvykę iš geto, ir daugelis kitų.
Tą vakarą Kutorgienė papasakojo įdomią detalę apie kratą Kulautuvoje. Pasirodo, nacių karininkas, kuris rado užrašų knygutę, buvo emigrantas rusų baltagvardietis. Jiems išeinant tas „vokietis“ staiga prabilo rusiškai(viršininkui negirdint).
– Kad jūs „bolševička“, aš nė kiek neabejoju, – tarė jis, – bet vokiečiui nepasakysiu dėl to, kad jūs taip nuostabiai jaučiate ir mylite didžiąją rusų poeziją (knygutėje buvo surašytos Kutorgienės mėgstamiausios rusų poetų eilės).
Staiga pasiilgęs tėvynės baltagvardietis, tarnavęs gestape, išgelbėjo aktyvią kovotoją su fašizmu vien tik dėl poezijos, priminusios jam vaikystę...
O kitą dieną po kratos, vos sulaukusios 6 valandos ryto, su Elena Kutorgiene pasiėmėme didelį maišą ir išėjome į mišką neva pasirinkti malkų. Po kiek laiko iš tikrųjų parsitempėme maišą kankorėžių. Po jais maišo dugne gulėjo brangus dienoraštis...
Po kelių valandų vokiečių kariuomenė pasitraukė, bet raudonarmiečių nebuvo dar visą dieną. Virš Kulautuvos zvimbė kulkos. Gyventojai slėpėsi. Tiesa, mes irgi buvome sulindę į negilų rūsį kieme, bet apie baimę buvo net juokinga galvoti. Mes taip džiaugėmės, taip ilgai ir karštai laukėme tos dienos, kad negalėjome nė įsivaizduoti, jog tos zvimbiančios kulkos gali netyčia pataikyti ir į mus. Tokį pat džiaugsmą patirdavau dar gete, kai sovietų lėktuvai bombarduodavo Kauną. Fašistai kaip pelės smukdavo į skyles, o mes norėdavome šokti gatvėse. Mes karštai laukdavome tų bombų, nors žinojome, kad jos gali nukristi ir Vilijampolėje.
...Visą dieną šaudė. Naktį vis dėlto miegojome lovose. O rytas atnešė laisvę.