istorinis kontekstas
Rugsėjo 6-ta, 1941-ieji
Išaušo saulėta, graži diena. Gatvės užtvertos, apsuptos lietuvių. Moterys vaikšto pirmyn atgal, grąžo rankas, matydamos savo namus kaip po pogromo. Aš vaikštau aptemusiomis akimis tarp ryšulių, suvokdamas, kad šią naktį mes išgyvendinami iš savo namų. Neužilgo matome pirmuosius persikraustymo į getą vaizdus: lyg viduramžių paveiksluose – pilkai juodos grupės žmonių, įkinkytų į didžiulius ryšulius, juda gatve. Mes suprantame, kad greitai ateis ir mūsų eilė. Aš žiūriu į betvarkę namuose, ryšulius, į sumišusius, beviltiškai nusiminusius žmones. Matau išmėtytus daiktus, kurie man buvo brangūs, kuriuos buvau įpratęs naudoti. Mes nešame savo ryšulius į kiemą. Mūsų gatve naujos grupės žydų nepertraukiamai juda geto link. Keli mūsų kiemo žydai pradeda tempti savo ryšulius prie vartų. Ne žydai stovėdami šalia stebi mūsų širdgėlą. Keletas žydų pasamdo ne žydų berniukus padėti nešti ryšulius. Staiga kaimynas vieną ryšulį pavagia. Beviltiškai pasimetusi moteris stovi tarp ryšulių ir nežino kaip su jais susidoroti, verkia ir grąžo rankas. Aplink mane staiga pravirksta visi. Žmonės verkia žiūrėdami į ryšulius, su kuriais nesusitvarko. Moters ryšulys praplyšta, pradeda riedėti kiaušiniai. Lyg būtį susigėdusi, ką su mumis daro žmonės, už debesų pasislepia saulė. Pradeda lyti. Mus su savaisiais ryšuliais minia neša kartu. Gatve nusidriekia žydų su ryšuliais eilė. Pirmoji didelė tragedija. Įkinkyti į ryšulius, žmonės juos tempia šaligatviu, griuvinėja, ryšuliai išsibarsto. Moteris prieš mane pasilenkia prie savo ryšulio. Iš jo plona srovele liejasi per gatvę ryžiai. Aš einu su savo našta susierzinęs. Lietuviai mus varo, pailsėti neleidžia. Aš nieko negalvoju – nei ką prarandu, nei ko tik ką netekau, nei kas manęs laukia ateityje. Nematau gatvių prieš save, praeinančių žmonių. Jaučiuosi baisiai nuvargęs, įžeistas, lyg žaizda degtų mano viduje. Štai ir geto vartai. Jaučiuosi apiplėštas. Iš manęs išplėšta mano laisvė, mano namai ir pažįstamos Vilniaus gatvės, kurias taip mylėjau. Esu atskirtas nuo visko, kas man buvo brangu, vertinga. Prie vartų žmonių minia. Pagaliau aš kitoje vartų pusėje. Žmonių srovė nubloškia mane prie vartų užgriozdintų ryšuliais. Nusimetu ryšulius, jie pjauna mano pečius. Surandu savo tėvus ir štai mes jau geto name. Prieblanda, greičiau tamsu, lyja. Mažos, getą sudarančios gatvelės – Rudninkų, Šiaulių, Mėsinių Ligoninės, Dysnos atrodo lyg skruzdėlynas. Knibžda minios žmonių. Naujai atvykusieji bando įsikurti, kiekvienas savo mažoje erdvėje, ant savo ryšulių. Vis nauji žydai be pertraukos eina ir eina į getą. Mes įsikuriame savo vietoje. Be mūsų keturių, kambaryje vienuolika žmonių. Kambarys dulkinas, užgriozdintas, tvankus, perpildytas. Pirmoji naktis gete. Mes gulime kartu trise ant dviejų durų? (we lie three together on two doors). Aš nemiegu. Ausyse aidi šios dienos dejonės. Aš girdžiu neramų kvėpavimą žmonių, su kuriais esu nublokštas kartu, žmonių, kurie, kaip ir aš su šaknimis staiga buvo išrauti iš savo namų.
Prasideda pirmoji diena gete. Išbėgu tiesiai į gatvę. Mažos gatvės dar pilnos sunerimusių žmonių. Sunku pro juos prasibrauti. Jaučiuosi, lyg būčiau dėžėje. Nėra kuo kvėpuoti. Kur beeitum, atsitrenki į vartus, kurie riboja tave. Mes slenkame prie vartų, skiriančių mus nuo Strašūno gatvės, ir aš randu gimines ir pažįstamus. Daug žmonių dar neturi kur gyventi, jie įsikuria ant laiptų, sandėliukuose. Staiga minia gatvėje pradeda linguoti, persigandę žmonės ima bėgti. Vokiečių karininkai ruošiasi fotografuoti kreivas mažas gatveles, išsigandusius žmones. Jiems suteikia malonumą viduramžiai, kuriuos jie perkėlė į dvidešimtąjį amžių!
Jie greitai išeina. Žmonės nusiramina. Aš nusprendžiu paieškoti kieme savo draugų /.../
Išaušo saulėta, graži diena. Gatvės užtvertos, apsuptos lietuvių. Moterys vaikšto pirmyn atgal, grąžo rankas, matydamos savo namus kaip po pogromo. Aš vaikštau aptemusiomis akimis tarp ryšulių, suvokdamas, kad šią naktį mes išgyvendinami iš savo namų. Neužilgo matome pirmuosius persikraustymo į getą vaizdus: lyg viduramžių paveiksluose – pilkai juodos grupės žmonių, įkinkytų į didžiulius ryšulius, juda gatve. Mes suprantame, kad greitai ateis ir mūsų eilė. Aš žiūriu į betvarkę namuose, ryšulius, į sumišusius, beviltiškai nusiminusius žmones. Matau išmėtytus daiktus, kurie man buvo brangūs, kuriuos buvau įpratęs naudoti. Mes nešame savo ryšulius į kiemą. Mūsų gatve naujos grupės žydų nepertraukiamai juda geto link. Keli mūsų kiemo žydai pradeda tempti savo ryšulius prie vartų. Ne žydai stovėdami šalia stebi mūsų širdgėlą. Keletas žydų pasamdo ne žydų berniukus padėti nešti ryšulius. Staiga kaimynas vieną ryšulį pavagia. Beviltiškai pasimetusi moteris stovi tarp ryšulių ir nežino kaip su jais susidoroti, verkia ir grąžo rankas. Aplink mane staiga pravirksta visi. Žmonės verkia žiūrėdami į ryšulius, su kuriais nesusitvarko. Moters ryšulys praplyšta, pradeda riedėti kiaušiniai. Lyg būtį susigėdusi, ką su mumis daro žmonės, už debesų pasislepia saulė. Pradeda lyti. Mus su savaisiais ryšuliais minia neša kartu. Gatve nusidriekia žydų su ryšuliais eilė. Pirmoji didelė tragedija. Įkinkyti į ryšulius, žmonės juos tempia šaligatviu, griuvinėja, ryšuliai išsibarsto. Moteris prieš mane pasilenkia prie savo ryšulio. Iš jo plona srovele liejasi per gatvę ryžiai. Aš einu su savo našta susierzinęs. Lietuviai mus varo, pailsėti neleidžia. Aš nieko negalvoju – nei ką prarandu, nei ko tik ką netekau, nei kas manęs laukia ateityje. Nematau gatvių prieš save, praeinančių žmonių. Jaučiuosi baisiai nuvargęs, įžeistas, lyg žaizda degtų mano viduje. Štai ir geto vartai. Jaučiuosi apiplėštas. Iš manęs išplėšta mano laisvė, mano namai ir pažįstamos Vilniaus gatvės, kurias taip mylėjau. Esu atskirtas nuo visko, kas man buvo brangu, vertinga. Prie vartų žmonių minia. Pagaliau aš kitoje vartų pusėje. Žmonių srovė nubloškia mane prie vartų užgriozdintų ryšuliais. Nusimetu ryšulius, jie pjauna mano pečius. Surandu savo tėvus ir štai mes jau geto name. Prieblanda, greičiau tamsu, lyja. Mažos, getą sudarančios gatvelės – Rudninkų, Šiaulių, Mėsinių Ligoninės, Dysnos atrodo lyg skruzdėlynas. Knibžda minios žmonių. Naujai atvykusieji bando įsikurti, kiekvienas savo mažoje erdvėje, ant savo ryšulių. Vis nauji žydai be pertraukos eina ir eina į getą. Mes įsikuriame savo vietoje. Be mūsų keturių, kambaryje vienuolika žmonių. Kambarys dulkinas, užgriozdintas, tvankus, perpildytas. Pirmoji naktis gete. Mes gulime kartu trise ant dviejų durų? (we lie three together on two doors). Aš nemiegu. Ausyse aidi šios dienos dejonės. Aš girdžiu neramų kvėpavimą žmonių, su kuriais esu nublokštas kartu, žmonių, kurie, kaip ir aš su šaknimis staiga buvo išrauti iš savo namų.
Prasideda pirmoji diena gete. Išbėgu tiesiai į gatvę. Mažos gatvės dar pilnos sunerimusių žmonių. Sunku pro juos prasibrauti. Jaučiuosi, lyg būčiau dėžėje. Nėra kuo kvėpuoti. Kur beeitum, atsitrenki į vartus, kurie riboja tave. Mes slenkame prie vartų, skiriančių mus nuo Strašūno gatvės, ir aš randu gimines ir pažįstamus. Daug žmonių dar neturi kur gyventi, jie įsikuria ant laiptų, sandėliukuose. Staiga minia gatvėje pradeda linguoti, persigandę žmonės ima bėgti. Vokiečių karininkai ruošiasi fotografuoti kreivas mažas gatveles, išsigandusius žmones. Jiems suteikia malonumą viduramžiai, kuriuos jie perkėlė į dvidešimtąjį amžių!
Jie greitai išeina. Žmonės nusiramina. Aš nusprendžiu paieškoti kieme savo draugų /.../