istorinis kontekstas
Dr. Arūnas Bubnys
Pagal skaitlingumą ir svarbą Kauno žydų bendruomenė nusileido tik Vilniaus žydų bendruomenei. Kauno žydai garsėjo visoje rytų Europoje Slobodkės (Vilijampolės) ješiva, hebrajiška švietimo sistema ir sionistinės veiklos aktyvumu. Neoficialiais Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Kaune gyveno 32 595 žydai (20,84 proc. miesto gyventojų). (1)
Kauno žydų bendruomenės ir geto istoriją nacių okupacijos laikotarpiu sąlyginai galima suskirstyti į keletą etapų: 1) laikotarpis iki geto įsteigimo (1941 m. birželio 23 d. –1941 m. rugpjūčio 15 d.); 2) masinių žudynių („akcijų“) gete laikotarpis (1941 m. rugpjūčio 15 d. – spalis); 3) stabilizacijos laikotarpis (1941 m. lapkritis – 1943 m. rugsėjis); 4) geto pertvarkymas į koncentracijos stovyklą (1943 m. spalis – 1944 m. liepos vidurys); 5) Kauno geto (koncentracijos stovyklos) likvidavimas ir Kauno žydų kalinimas Vokietijos koncentracijos stovyklose (1944 m. liepos vidurys – 1945 m. balandis).
Kauno žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis karo dienomis. Lietuvių antisovietiniai sukilėliai (partizanai) faktiškai jau 1941 m. birželio 23 d. ėmė kontroliuoti Kauną. Pirmieji vokiečių kariuomenės daliniai į Kauną įžengė 1941 m. birželio 24 d. Iki vokiečių atvykimo keli tūkstančiai miesto žydų pasitraukė į provinciją arba Sovietų Sąjungos gilumą. Atvykus į Kauną vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės A vadui SS brigadefiureriui Walteriui Stahleckeriui, nacių pastangomis 1941 m. birželio pabaigoje buvo suorganizuoti didžiausi Lietuvoje žydų pogromai. Didžiuliai pogromai vyko Kauno priemiestyje Vilijampolėje. Jų metu žudynes vykdė gestapo kontroliuojami lietuvių būriai (vadinamieji partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai elementai). Pogromų metu galėjo būti nužudyti keli šimtai, o, galbūt, ir keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų).
1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis ir sistemingas žydų šaudymas Kauno VII forte. Žudynes vykdė vokiečių gestapininkai ir Tautos darbo apsaugos (TDA) bataliono kareiviai. Nuo karo pradžios iki geto sukūrimo (1941 m. rugpjūčio 15 d.) Kaune galėjo būti nužudyta apie 8 000 žydų. (2) Masinės žudynės buvo tęsiamos ir po geto sukūrimo. Žydai buvo žudomi Kauno IV ir IX fortuose. Didžiausia žudynių akcija surengta 1941 m. spalio 29 d. IX forte: jos metu sušaudyta 9 200 žmonių. (3) Tai buvo pati didžiausia žydų žudynių akcija per visą nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje. Akcijų metu buvo masiškai šaudomi ne tik žydų vyrai, bet moterys, vaikai ir seneliai. Žudynes vykdė vokiečių gestapininkai ir lietuvių 1-jo (buvusio TDA) bataliono policininkai (dažniausiai minėtojo bataliono 3-ji kuopa). Kartu su žydų areštais ir šaudymais buvo vykdoma teisinė ir turtinė žydų diskriminacija ir ekspropriacija.
Po Didžiosios akcijos (1941 m. spalio 29 d.) prasidėjo stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1943 m. rugsėjo mėnesio. Gete tuomet liko gyventi apie 17 000 žydų (perpus mažiau, negu jų gyveno Kaune iki nacių–sovietų karo). (4) Nacių supratimu, getas buvo „išvalytas nuo nereikalingų“, t. y. negalinčių dirbti vokiečių karo reikmėms žydų. Minėtu laikotarpiu masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Stabilizacijos laikotarpiu buvo sukurta plati geto administracinė struktūra, kuriai vadovavo Seniūnų taryba (pirmininkas Elchananas Elkesas). Getas tapo savotiška mikrovalstybe, turinčia savo valdžią, ekonomiką, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas. Geto vadovybė ypač daug dėmesio skyrė žydų darbo jėgos panaudojimui, darbo intensyvinimui, darbininkų ir darbo įstaigų skaičiaus didinimui. Seniūnų taryba laikėsi nuostatos, kad tol, kol getas vokiečiams ekonomiškai bus naudingas, naciai geto nelikviduos. Svarbiausi geto vidaus administracijos padaliniai buvo šie: Darbo, Ekonominis, Sveikatos apsaugos, Socialinės paramos, Maitinimo skyriai, žydų policija, teismas ir statistikos biuras.
Svarbiausias objektas, kuriam reikėjo daugiausia darbo jėgos, buvo Aleksoto aerodromas. 1943 m. iš maždaug 17 000 Kauno geto kalinių 140-yje darboviečių kasdien dirbo apie 9 600 žydų. Dauguma jų dirbo vermachtui reikalingus darbus ir vykdė karinius užsakymus. (5)
1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Geto valdymą iš vokiečių civilinės valdžios perėmė SS. Žydų gyvenimo kontrolė buvo dar labiau sugriežtinta. Žydai galėjo dirbti tik izoliuotose stovyklose; darbo brigados civilinėse įstaigose buvo išformuotos. (6) Apie 4 000 geto kalinių buvo iškelti į izoliuotas Aleksoto ir Šančių darbo stovyklas. (7) Geto ramybės laikotarpis baigėsi 1944 m. kovo 26–27 d., kai buvo įvykdyta žiauri žydų vaikų atėmimo akcija. Per dvi dienas buvo suimta apie 1 700 vaikų ir senelių. Jie buvo išvežti į Aušvicą sunaikinimui. Akciją vykdė esesininkai ir vlasovininkai. Gestapas taip pat išformavo žydų policiją (34 policininkai buvo sušaudyti IX forte) ir sustabdė Seniūnų tarybos veiklą. (8) Geto savivalda iš esmės buvo panaikinta ir SS kontrolė getui dar labiau sugriežtinta.
Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8–13 d. Kauno getas buvo likviduotas – pastatai sudeginti, apie 6 000–7 000 žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas (Dachau, Štuthofą ir kt.), apie 1 000 buvo nužudyta geto likvidavimo metu; išsigelbėjo tik apie 300–400 kalinių. (9) Karo pabaigos sulaukė vos keli tūkstančiai Kauno žydų.
Kauno gete taip pat įsisteigė komunistinės ir sionistinės antifašistinio pasipriešinimo organizacijos. Rašytojo Chaimo Jelino iniciatyva gete buvo įsteigta Antifašistinė kovos organizacija (AKO). Šios organizacijos nariai (jų iš viso buvo apie 500) kaupė ginklus ir stengėsi užmegzti ryšius su miškuose veikiančiais sovietiniais partizanais. (10) 1943 m. pabaigoje AKO pradėjo siųsti savo narius pas partizanus. Iš viso į sovietinių partizanų būrius buvo išsiųsta apie 250 AKO narių. (11) Iš jų buvo suformuotas atskiras partizanų būrys „Mirtis okupantams“.
Dėl blogesnių partizaninio veikimo sąlygų, lyginant su Vilniaus sritimi, iš Kauno geto į mišką pasitraukė mažiau antifašistinio pogrindžio dalyvių negu iš Vilniaus geto. Kaunas buvo nacių okupuotos Lietuvos administracinis centras. Nacių supratimu, tokiuose miestuose žydai turėjo būti pirmiausia sunaikinti, kad būtų užtikrintas okupacinės valdžios saugumas ir sudarytos sąlygos vokiečiams vykdyti kolonizaciją ir germanizaciją. Visos šios priežastys lėmė nepaprastai didelius Kauno žydų bendruomenės nuostolius ir itin mažas išgyvenimo galimybes.
____________________
(1) Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenys apie Lietuvos gyventojų tautinė sudėtį, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-743, ap. 5, b. 46, l. 172.
(2) “Kowno”, Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München-Zürich, 1995, Bd. 2, S. 804.
(3) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, V., 1965, d. 1, p. 135.
(4) Prof. I. Arado pranešimas „Shoah: Lietuvos žydų sunaikinimas“, perskaitytas Telšiuose 2001 m. rugsėjo 19–24 d. vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos žydų bendruomenė XIX a.–1941 m.“, p. 13.
(5) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 243.
(6) Ch. Dieckmann, „Das Ghetto und das Konzentrationslager in Kaunas 1941–1944“, Die nationalsozialistischen Konzentrationslager – Entwicklung und Struktur, S. 455.
(7) Ch. Dieckmann..., S. 456.
(8) LSSR KGB 1944 m. rugpjūčio 8 d. pažyma apie nacistinių okupantų Kaune įvykdytas žydų žudynes, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K-1, ap. 10, b. 16, l. 94.
(9) LYA, f. K-1, ap. 10, b. 102, l. 217; Ch. Gordono 1944 m. rugpjūčio 12 d. parodymai, Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 159–25, l. 5 a. p.
(10) S. Ginaitė-Rubinsonienė, Atminimo knyga: Kauno žydų bendruomenė 1941–1944 metais, V., 1999, p. 101; Pažyma apie partinę ir komjaunimo organizacijas, veikusias Kauno gete 1941–1944 m., 1958 m., LYA, f. 15409, ap. 1, b. 1, l. 25.
(11) M. Elinas, D. Gelpernas, Kauno getas ir jo kovotojai, V., 1969, p. 52–95.
Pagal skaitlingumą ir svarbą Kauno žydų bendruomenė nusileido tik Vilniaus žydų bendruomenei. Kauno žydai garsėjo visoje rytų Europoje Slobodkės (Vilijampolės) ješiva, hebrajiška švietimo sistema ir sionistinės veiklos aktyvumu. Neoficialiais Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Kaune gyveno 32 595 žydai (20,84 proc. miesto gyventojų). (1)
Kauno žydų bendruomenės ir geto istoriją nacių okupacijos laikotarpiu sąlyginai galima suskirstyti į keletą etapų: 1) laikotarpis iki geto įsteigimo (1941 m. birželio 23 d. –1941 m. rugpjūčio 15 d.); 2) masinių žudynių („akcijų“) gete laikotarpis (1941 m. rugpjūčio 15 d. – spalis); 3) stabilizacijos laikotarpis (1941 m. lapkritis – 1943 m. rugsėjis); 4) geto pertvarkymas į koncentracijos stovyklą (1943 m. spalis – 1944 m. liepos vidurys); 5) Kauno geto (koncentracijos stovyklos) likvidavimas ir Kauno žydų kalinimas Vokietijos koncentracijos stovyklose (1944 m. liepos vidurys – 1945 m. balandis).
Kauno žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis karo dienomis. Lietuvių antisovietiniai sukilėliai (partizanai) faktiškai jau 1941 m. birželio 23 d. ėmė kontroliuoti Kauną. Pirmieji vokiečių kariuomenės daliniai į Kauną įžengė 1941 m. birželio 24 d. Iki vokiečių atvykimo keli tūkstančiai miesto žydų pasitraukė į provinciją arba Sovietų Sąjungos gilumą. Atvykus į Kauną vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės A vadui SS brigadefiureriui Walteriui Stahleckeriui, nacių pastangomis 1941 m. birželio pabaigoje buvo suorganizuoti didžiausi Lietuvoje žydų pogromai. Didžiuliai pogromai vyko Kauno priemiestyje Vilijampolėje. Jų metu žudynes vykdė gestapo kontroliuojami lietuvių būriai (vadinamieji partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai elementai). Pogromų metu galėjo būti nužudyti keli šimtai, o, galbūt, ir keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų).
1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis ir sistemingas žydų šaudymas Kauno VII forte. Žudynes vykdė vokiečių gestapininkai ir Tautos darbo apsaugos (TDA) bataliono kareiviai. Nuo karo pradžios iki geto sukūrimo (1941 m. rugpjūčio 15 d.) Kaune galėjo būti nužudyta apie 8 000 žydų. (2) Masinės žudynės buvo tęsiamos ir po geto sukūrimo. Žydai buvo žudomi Kauno IV ir IX fortuose. Didžiausia žudynių akcija surengta 1941 m. spalio 29 d. IX forte: jos metu sušaudyta 9 200 žmonių. (3) Tai buvo pati didžiausia žydų žudynių akcija per visą nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje. Akcijų metu buvo masiškai šaudomi ne tik žydų vyrai, bet moterys, vaikai ir seneliai. Žudynes vykdė vokiečių gestapininkai ir lietuvių 1-jo (buvusio TDA) bataliono policininkai (dažniausiai minėtojo bataliono 3-ji kuopa). Kartu su žydų areštais ir šaudymais buvo vykdoma teisinė ir turtinė žydų diskriminacija ir ekspropriacija.
Po Didžiosios akcijos (1941 m. spalio 29 d.) prasidėjo stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1943 m. rugsėjo mėnesio. Gete tuomet liko gyventi apie 17 000 žydų (perpus mažiau, negu jų gyveno Kaune iki nacių–sovietų karo). (4) Nacių supratimu, getas buvo „išvalytas nuo nereikalingų“, t. y. negalinčių dirbti vokiečių karo reikmėms žydų. Minėtu laikotarpiu masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Stabilizacijos laikotarpiu buvo sukurta plati geto administracinė struktūra, kuriai vadovavo Seniūnų taryba (pirmininkas Elchananas Elkesas). Getas tapo savotiška mikrovalstybe, turinčia savo valdžią, ekonomiką, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas. Geto vadovybė ypač daug dėmesio skyrė žydų darbo jėgos panaudojimui, darbo intensyvinimui, darbininkų ir darbo įstaigų skaičiaus didinimui. Seniūnų taryba laikėsi nuostatos, kad tol, kol getas vokiečiams ekonomiškai bus naudingas, naciai geto nelikviduos. Svarbiausi geto vidaus administracijos padaliniai buvo šie: Darbo, Ekonominis, Sveikatos apsaugos, Socialinės paramos, Maitinimo skyriai, žydų policija, teismas ir statistikos biuras.
Svarbiausias objektas, kuriam reikėjo daugiausia darbo jėgos, buvo Aleksoto aerodromas. 1943 m. iš maždaug 17 000 Kauno geto kalinių 140-yje darboviečių kasdien dirbo apie 9 600 žydų. Dauguma jų dirbo vermachtui reikalingus darbus ir vykdė karinius užsakymus. (5)
1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Geto valdymą iš vokiečių civilinės valdžios perėmė SS. Žydų gyvenimo kontrolė buvo dar labiau sugriežtinta. Žydai galėjo dirbti tik izoliuotose stovyklose; darbo brigados civilinėse įstaigose buvo išformuotos. (6) Apie 4 000 geto kalinių buvo iškelti į izoliuotas Aleksoto ir Šančių darbo stovyklas. (7) Geto ramybės laikotarpis baigėsi 1944 m. kovo 26–27 d., kai buvo įvykdyta žiauri žydų vaikų atėmimo akcija. Per dvi dienas buvo suimta apie 1 700 vaikų ir senelių. Jie buvo išvežti į Aušvicą sunaikinimui. Akciją vykdė esesininkai ir vlasovininkai. Gestapas taip pat išformavo žydų policiją (34 policininkai buvo sušaudyti IX forte) ir sustabdė Seniūnų tarybos veiklą. (8) Geto savivalda iš esmės buvo panaikinta ir SS kontrolė getui dar labiau sugriežtinta.
Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8–13 d. Kauno getas buvo likviduotas – pastatai sudeginti, apie 6 000–7 000 žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas (Dachau, Štuthofą ir kt.), apie 1 000 buvo nužudyta geto likvidavimo metu; išsigelbėjo tik apie 300–400 kalinių. (9) Karo pabaigos sulaukė vos keli tūkstančiai Kauno žydų.
Kauno gete taip pat įsisteigė komunistinės ir sionistinės antifašistinio pasipriešinimo organizacijos. Rašytojo Chaimo Jelino iniciatyva gete buvo įsteigta Antifašistinė kovos organizacija (AKO). Šios organizacijos nariai (jų iš viso buvo apie 500) kaupė ginklus ir stengėsi užmegzti ryšius su miškuose veikiančiais sovietiniais partizanais. (10) 1943 m. pabaigoje AKO pradėjo siųsti savo narius pas partizanus. Iš viso į sovietinių partizanų būrius buvo išsiųsta apie 250 AKO narių. (11) Iš jų buvo suformuotas atskiras partizanų būrys „Mirtis okupantams“.
Dėl blogesnių partizaninio veikimo sąlygų, lyginant su Vilniaus sritimi, iš Kauno geto į mišką pasitraukė mažiau antifašistinio pogrindžio dalyvių negu iš Vilniaus geto. Kaunas buvo nacių okupuotos Lietuvos administracinis centras. Nacių supratimu, tokiuose miestuose žydai turėjo būti pirmiausia sunaikinti, kad būtų užtikrintas okupacinės valdžios saugumas ir sudarytos sąlygos vokiečiams vykdyti kolonizaciją ir germanizaciją. Visos šios priežastys lėmė nepaprastai didelius Kauno žydų bendruomenės nuostolius ir itin mažas išgyvenimo galimybes.
____________________
(1) Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenys apie Lietuvos gyventojų tautinė sudėtį, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-743, ap. 5, b. 46, l. 172.
(2) “Kowno”, Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München-Zürich, 1995, Bd. 2, S. 804.
(3) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, V., 1965, d. 1, p. 135.
(4) Prof. I. Arado pranešimas „Shoah: Lietuvos žydų sunaikinimas“, perskaitytas Telšiuose 2001 m. rugsėjo 19–24 d. vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos žydų bendruomenė XIX a.–1941 m.“, p. 13.
(5) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 243.
(6) Ch. Dieckmann, „Das Ghetto und das Konzentrationslager in Kaunas 1941–1944“, Die nationalsozialistischen Konzentrationslager – Entwicklung und Struktur, S. 455.
(7) Ch. Dieckmann..., S. 456.
(8) LSSR KGB 1944 m. rugpjūčio 8 d. pažyma apie nacistinių okupantų Kaune įvykdytas žydų žudynes, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K-1, ap. 10, b. 16, l. 94.
(9) LYA, f. K-1, ap. 10, b. 102, l. 217; Ch. Gordono 1944 m. rugpjūčio 12 d. parodymai, Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 159–25, l. 5 a. p.
(10) S. Ginaitė-Rubinsonienė, Atminimo knyga: Kauno žydų bendruomenė 1941–1944 metais, V., 1999, p. 101; Pažyma apie partinę ir komjaunimo organizacijas, veikusias Kauno gete 1941–1944 m., 1958 m., LYA, f. 15409, ap. 1, b. 1, l. 25.
(11) M. Elinas, D. Gelpernas, Kauno getas ir jo kovotojai, V., 1969, p. 52–95.