Žydų gelbėtojai
Vaicekauskas Jonas
Vladislava VAICEKAUSKIENĖ
Jonas VAICEKAUSKAS
1941 metais rugpjūčio 31 d. Eta Blankienė su dukra pabėgo iš Gerulių žydų stovyklos likvidavimo vietos. Jos bėgo tiesiog nuo duobės, tikėdamos rasti prieglobstį Telšių gete. Vladislava Vaicekauskienė išrūpino leidimą pasiimti jas į ūkį darbams. Jos buvo patalpintos namo antrame aukšte ir niekur neišeidavo. Nusprendę likviduoti Telšių getą, vokiečiai pradėjo ieškoti pas ūkininkus dirbančių žydų. Moterims pasisekė išlikti, bet teko ieškoti prieglobsčio kitur. Kunigas Prialgauskas su kuriuo pasitarė Vladislava, parūpino joms slaptavietę pas labai neturtingą seną davatkėlę Julelę. Julelė neturėjo kuo maitinti, todėl Vaicekauskai ar jų dukra Janina kas vakarą nunešdavo maistą. Pikti žmonės įskundė Julelę, kad ji slapstanti žydus, visiems grėsė mirtinas pavojus. Kunigas vėl surado kitą slaptavietę. Taip, vos ne kas naktį keičiant pastogę, joms pavyko išlikti.
Chana Blankaitė-Restienė niekada neužmirš žmonių, padėjusių jai ir motinai išsigelbėti. Tai kunigas profesorius Kazimieras Prialgauskas, Vladas Visockas, Vladislava ir Jonas Vaicekauskai, Janina Vaicekauskaitė-Visockienė ir vieniša sena moteris Julytė, kurios pavardės mums taip ir nepavyko sužinoti.
Janina Visockienė savo prisiminimuose rašo:
„Jau 1942-43 metų žiemą mano šeimoje slapstėsi iki karo pabaigos p. Roza Gurvičienė, kurios sūnus Jaša Gurvičius ateidavo pasimatyti su motina. Dar ateidavo Icchokas Gurvičius. Vieną naktį nakvojo p. Ela Šapirienė, slapstėsi ir p. Volpertienė. Mes norėjome juos išgelbėti nuo mirties ir jautėme krikščionišką pareigą, net nebijodami to didžiulio pavojaus šeimos gyvybei.“
Tai mūsų tautos praeitis, kurios nei išbrauksime iš savo istorijos, nei baltais siūlais paraizgioję padėsime į archyvą. Buvo viskas: nei daugiau, nei mažiau. Kiekvienas turime žinoti, iš kur atėjome, kas esame ir ką paliksime po savęs. Išgelbėta žmogaus gyvybė – tai brangiausia, ką paliekame.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Jonas VAICEKAUSKAS
1941 metais rugpjūčio 31 d. Eta Blankienė su dukra pabėgo iš Gerulių žydų stovyklos likvidavimo vietos. Jos bėgo tiesiog nuo duobės, tikėdamos rasti prieglobstį Telšių gete. Vladislava Vaicekauskienė išrūpino leidimą pasiimti jas į ūkį darbams. Jos buvo patalpintos namo antrame aukšte ir niekur neišeidavo. Nusprendę likviduoti Telšių getą, vokiečiai pradėjo ieškoti pas ūkininkus dirbančių žydų. Moterims pasisekė išlikti, bet teko ieškoti prieglobsčio kitur. Kunigas Prialgauskas su kuriuo pasitarė Vladislava, parūpino joms slaptavietę pas labai neturtingą seną davatkėlę Julelę. Julelė neturėjo kuo maitinti, todėl Vaicekauskai ar jų dukra Janina kas vakarą nunešdavo maistą. Pikti žmonės įskundė Julelę, kad ji slapstanti žydus, visiems grėsė mirtinas pavojus. Kunigas vėl surado kitą slaptavietę. Taip, vos ne kas naktį keičiant pastogę, joms pavyko išlikti.
Chana Blankaitė-Restienė niekada neužmirš žmonių, padėjusių jai ir motinai išsigelbėti. Tai kunigas profesorius Kazimieras Prialgauskas, Vladas Visockas, Vladislava ir Jonas Vaicekauskai, Janina Vaicekauskaitė-Visockienė ir vieniša sena moteris Julytė, kurios pavardės mums taip ir nepavyko sužinoti.
Janina Visockienė savo prisiminimuose rašo:
„Jau 1942-43 metų žiemą mano šeimoje slapstėsi iki karo pabaigos p. Roza Gurvičienė, kurios sūnus Jaša Gurvičius ateidavo pasimatyti su motina. Dar ateidavo Icchokas Gurvičius. Vieną naktį nakvojo p. Ela Šapirienė, slapstėsi ir p. Volpertienė. Mes norėjome juos išgelbėti nuo mirties ir jautėme krikščionišką pareigą, net nebijodami to didžiulio pavojaus šeimos gyvybei.“
Tai mūsų tautos praeitis, kurios nei išbrauksime iš savo istorijos, nei baltais siūlais paraizgioję padėsime į archyvą. Buvo viskas: nei daugiau, nei mažiau. Kiekvienas turime žinoti, iš kur atėjome, kas esame ir ką paliksime po savęs. Išgelbėta žmogaus gyvybė – tai brangiausia, ką paliekame.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997